atradimai

Daug ką galima atrasti prie jūros.

Baltijos.

​Aš ten radau ramybę, šiaurę, ilgesį ir didybę.

Ta didelė bala, apniukusiomis dienomis, padedama draugužio vėjo grasina tave praryti. Įtraukti į savo gintaro purslų rūmus. Kūną nunešti į kitą pasaulio kraštą. Bangos ūžia, staugia, dūžta ir vėl kyla. Tokios panašios į tave.

Tačiau keistai ramu.

Visiškai vienas paplūdimy, tik tu ir ji. Ūžianti, besidaužanti, pikta, bet tauri. Tu – ramus, taikus, nebebandai nuslėpti, kad bejėgis. Keletas metrų, ir ji tave pasiglemžtų. Pagaliau išvystum jos gelmes ir bangų, niekaip tau neduodančių ramybės, šaknis.

O gal ta jūra – danguje? O kas, jeigu priešais tave tik dangus, svaidantis debesis krantų link, bandantis jais atsikratyti lyg žmogus nemaloniais prisiminimais, vėl ir vėl grįžtančiais atgal. O kas, jei iki šiol plūduriavai danguje? Ramiai žvelgei žemyn į žemę. Į paukščius, plaukiančius jūroje. Į povandeninius lėktuvus, bandančius išžvejoti giliai dugne žvilgančias žvaigždes. Turbūt tai kokia nors kita jūra - apačioje, Baltijoje, perlų juk nerasi.

O gal smėlis, kurį taip negailestingai visi mindo – mes patys? Vieni kitus trypiame. Vien dėl to, kad kažkas kažkada ant mūsų nugulęs stebėjo saulėlydį. Vien dėl to, kad užvakar trimetis iš mūsų pastatė pilį. Ar iš giliai iškasė į paviršių. Ir mus nupūtė vėjas. Į nepažintą vietą. Galbūt – kažkam į akis.

Nori palūkėti saulėlydžio. Nesvarbu, kad dangus sniego spalvos, kad saulės jau nepamatysi, nori būti čia visą dieną. Nebesėdi ant smėlio – trauki medinio suoliuko link. Nenori skaudinti savęs, nebejauku basomis kojomis jausti smėlio smilteles. Greitai nutipeni suolo link stengdamasis kuo mažiau slėgti jas.

Atsisėdi ir žiūri.

Daugiau tau nieko niekad nebereikės.

Jūra ošia, užgoždama žuvėdrų klyksmus.

Kapteli lietaus lašas.

Aplink vien vanduo. Kodėl? Juk esi žemėje. Bet čia, prie jūros, žemės senai nebėra.

-- Foto iš http://bit.ly/2lPGh9N