(ne)(su)prastì

-
Feb 11, 2017
4 min read

Idėja kilo visai atsitiktinai. Ir taip duobėtame gyvenimo kelyje sugebėjo pasitaikyti paprastutis žodelis "suprastì", o tuomet, kaip pasakose ar kur ten sakoma, "viskas ir prasidėjo....". O prasidėjo niekuo neypatingos ir netgi aukščiau bazinio protinio lygmens nešokančios žodžio dalių variacijos.

Kas gavosi, nesunku pastebėti.

(ne)(su)prastì.

Nieko neprimena? Man netgi labai. Mane, tave, jį, ją. Būsenos, kuriose visi be išimčių nuolat blaškomės ieškodami galimybių ištrūkti, tačiau! Ar jų išvis yra?

Nesuprastì

Nežinau, kaip jums, tačiau šita dalimi esu soti *siunčia padėkas neaiškiam charakterio būdui*. Juk ajajai, kaip dažnai jaučiamės palikti už svetimų smegenėlių suvokimo ribų - "Jiems tiesiog nepažįstama mano situacija", "Tokie niekad neužjaus", "Ai, nesuprasi..." ir taip toliau, ir dar toliau, ir netgi dar toliau. Suprask, aš esu išskirtinis/ė (taip, čia apie mane!), kol visi mindom šią vargo žemę, pripažinkim, realiai slegiami panašių problemų. Tad kame reikalas, kas trukdo susirasti kitą bėdžių ir dalintis su juo savo vargais? Aha, galbūt neleidžia sąžinė. "Jie juk turi savų problemų", "Ai, nepatogu čia trukdyti be reikalo", "Ir išvis, *įterpia savo vardą griežtoku tonu*, metas išmokti pačiam/ai gyventi!" Stoooooop! Stop. Ramiai.

Patarimukų krepšelis (nesinaudok, jei nepasitiki, už pasėkmes neatsakau):

1. Jei jau nutarei, kad kažkurią tave supančią asmenybę (pfffff......) vargins tavo problemos, von tą žmogų iš savo gyvenimo. Nelengva, tačiau oi, kaip būtina. Kam tau žmogaus vien linksmam laisvalaikio leidimui? Kortoms? Arbatai? Baliavojimui? Ar kokių dar nesamonių prisigalvojat. Jei rūpėtų, tai rūpėtų. Ir abejonių kvapo nė neužuostum. Būtina priskaičiuoti dar ir tuos, kurie apsimeta, kad jiems rūpi. Šitie dažniausiai niekuo nesiskiria.

2. Nesigriebk išankstinių nuostatų. Visi tie "nesupras", "neužjaus", "pasijuoks" dažnai yra visiškai nepagrįsti. O jei ir pagrįsti, tai tik tavo asmeninėmis baimėmis ar patirtimis. Nepamiršk, kad tai, kas kažkada nutiko, vien jau statistiškai nebelabai gali pasikartoti. O galbūt žmogus, iš kurio sulauksi pagalbos, yra šalia, ir laukia tavęs - prieš pradėdamas kankintis dėl neišklausymo ar nesupratimo gerai apsidairyk.

3. Jei visgi niekur nerandi prieglobsčio, pats tuo pasirūpink. Rašyk, piešk, dainuok, kurk, augink save (o gal ir kitą), medituok, sunkiai dirbk, vaikščiok, kvėpuok... Sąrašas begalinis. Nepamiršk: kai viduje rasi supratimo sau, ir kitų požiūris į tave pasikeis.

Suprastì

O čia tai stebuklų šalis... Vėl vyrauja iliuzijos, tik šįkart jų reikšmė atvirkščia prieš tai aptartajam atvejui: patikime, kad žmogus "įlipo į mūsų klumpes", dabar labai gerai suvokia mūsų situaciją, nu, ir jei taip nieko gero ir nepatarė, tai tik todėl, kad buvo labai sukrėstas ir papraščiausiai neteko žado (kartais taip visgi būna).

Patarimukai:

1. Farsas! Jei nesulauki realaus palaikymo, tai tik todėl, kad tu nerūpi. Suprantama - tau reikėjo tik išklausymo, viskas ok, gyventi galima, tačiau jei sėdi ašarų baloj, ir tau aiškinama, kad tavo situacija išties nieko gero ir tave labai užjaučia ir supranta ir visokiekitokieveiksmažožiai, bet nieko realaus nedaro... Von again.

Visiems labai gerai žinomas tas geras jausmas, kai pagaliau išsiplepi, išsipasakoji, ir jauti, kad širdis atlėgo. Lyg ir viskas gerai, tačiau jei krūtinėj gulėjo akmuo, faktas, kad jis bus ten įspaudęs šiokią tokią duobutę. O ją reiktų užpildyti. Tad, net jei jautiesi pagaliau suprastas, tačiau niekas nesiima jokių veiksmų be šito tokio sudėtingo ir neįmanomo supratimo ir užuojautos žaizdelėms užgydyti, nenustebk, jei po kiek laiko išvysi, kad visas tas situacijos susitvarkymas vyko tik tavo vaizduotėje.

Prastì

Ne-ge-rai! Tiesiog negerai! Tas visiems žinomas pasitikėjimo savimi stygius, būna, persekioja kaip koks praeities šešėlis. Viskas gerai žinoma, net aptarinėti nereikia: nuolatinis savęs lyginimas su kitais, vien trūkumų savyje matymas ir šiaip nemeilė sau. Arba meilė. Tačiau, deja, tik tariama. Tačiau nejaugi visą laiką slėpsies už kitų? O ką darysi, kai teks pastovėti už save? Stovėsi ir vėl galvosi "Durnas, ką čia nusišneku", "Nu žinoma, kaip gi galima tokiam kaip aš kažką duoti", "Aaaik tu, kaip noriu... Bet nepasirinks manęs, aš per prastas...".

!! Dar Enšteino sakyta: "Kas niekad nedaro klaidų, tas neišbando nieko naujo". Siūlau dar kartą apsvarstyti, ar nori likti ten, kur esi. Nes gyvenimas - niekas kitas, tik kova, kurioje išlieka stipriausi. Ir net jei nesi pats geriausias, jei tikėsi, kad visgi esi šio to vertas, taip ir bus. Ir kiti tai matys ir supras. Albert believes in you.

Dar šiek tiek greitų patarimukų (kurie, deja, nepadės, kol pats nesusiimsi):

1. Užčiaupk vidinį kritiką. Daryk ką nori - gali nušaut, pasmaugt, ar tiesiog užlipint snukį lipniaške. Vaizduotės reikalas. Sakyčiau, kūrybinė užduotis.

2. Žvelk į tai, kas tave gąsdina, kaip į iššūkį. Ar gali įsivaizduoti, koks stiprus, koks kitoks būsi įveikęs visa tai? Man net šiurpai laksto pagalvojus, kuo galėčiau tapti drąsiai pažvelgus į tai, nuo ko kasdien save stabdau.

3. Didžiuokis savimi. Nėra nieko sunkiau ir tuo pačiu nieko lengviau. Vakar išnešei šiukšles? Nu šakės, koks tu šaunuolis, koks šeimyniškas žmogus, o dar tvarkingas! Minutėlei pamiršk, kad tai įvyko pirmą kartą šį mėnesį (jei dabar nėra jo pradžia).

4. Pamilk save. Nes niekas kitas nemokės mylėti tavęs taip, kaip tai moki tu.

Neprastì

Štai čia prasideda visos įdomybės. Kvepiančios, sakyčiau: narcizai, rožės ir lelijos. Pasitikėjimas savimi trykšta per kraštus, savęs popinimui ir lialinimui nėra galo. Manau, kad sunku suprasti, kad taip elgiesi būtent tu, nes "čia apie visus, bet ne apie mane". Sori, gal nepastebėjai, bet tarp visų savęs nuvertinimų, supratimų/nesupratimų tikrai išgyvenai ir šią būseną. Kuomet "Visi durni, bet aš protingas", "Visi pernelyg linksmi, čia reikia būti rimtam, kaip aš va dabar" ir atvirkščiai, "Kvailelė, kam ji išvis dėjo koją ant apledėjusio šaligatvio, drybso čia dabar" *po apytiksliai penkių sekundžių pats/pati paslysta*.

Būna? Būna.

Kartais visai gali būti sveika, bet, maldauju, jauskit ribas!

Patarimėliai:

1. Nepamiršk, kad tu irgi žmogus. Ne kokia nors dievybė. Tad pagalvok, kaip jausiesi, kai šita dievybė išsities visu gražumu ant slidaus šaligatvio. Manau, daug paprasčiau bus vis dar gulint ant žemės prapliupti juoktis, nei apsiašarojus dėl to, kad susivėlei ar išsipurvinai brand new rūbelį sunkiai kilti atgal į dangų.

2. Keisk aplinką. Jei jau susirūpinai ir pastebėjai, kad tave supa ne tie žmonės, kurie turėtų, susimąstyk ir imkis veiksmų. Arba pabandyk juos kartu grąžinti į realybę.

3. Apsidairyk. Viskas nesisuka vien tik apie tave. Labai paprasta, bet be proto gudru. Deja, kažkodėl daugelis labai sunkiai tai įsisavina. Draugė nepagyrė naujo žiedo? Galbūt todėl, kad visą naktį nemiegojo, ir jai sunku koncentruotis net ties tavo akimis. Brangioji į kavą išmaišė nevisiškai švariu šaukšteliu? Galbūt ji vis dar neatsigauna po vakar sapnuoto košmaro. Mielieji, use your brain.