panašumai

Triskart dienoje skinu rožes.

Ryte, vidurdienį ir saulei besileidžiant.

Jau vakaras, ir greitai visi, baigę darbus, išsiskirstys. Baigsis diena, kažko irgi nebeliks. Tik spyglių subadyti pirštai primins apie šiandieną. Saulė rausvais spinduliais nuklojo dangų, šis, nenorėdamas atsilikti, apliejo skruostus vėsa. Gera. Rožių kvapas vilioja lysti gilyn į krūmus, miegoti, miegoti, miegoti... Nuvargusios rankos vėl kyla prie žiedo, vėl žudo, meta į kapą, vėl kyla, vėl žudo, vėl meta, kyla, žudo, meta, kyla...

Triskart skinu rožes.

Nebegalėčiau be to gyventi. Atsisakyti tokio grožio kasdien. Šitos žaliai raudonos tvirtovės, daugeliui nepažintų džiunglių, stebuklo namų. Vabzdžių, mažų pasaulėlių žaliose užuolaidose, žemės kvapo, kovojančio su karščiams artėjant stiprėjančiu rožių dvelksmu. Gėlių kvapo plaukuose jau kuris laikas niekas nebepajėgia panaikinti, seniai palioviau bandžiusi. Man jis labai patinka. Pati virstu gėle. Kvepiu. Sprogstu. Raustu. Badausi. Vystu.

Skinu rožes.

Sūrus skausmas žiebia staiga, pažadindamas iš snaudulio. Bene septintą kartą šiandien. Mažylis. Septintą kartą įsitikinu, kad nesu gražuolė, gal tik šiek tiek miegančioji. Tačiau išties aš - tik pelenė svaigiai kvepiančių įvairiaspalvių rožių krūmų subadytomis rankomis. Diena iš dienos laukianti krikštamotės, išskraidinsiančios iš čia. Į ten, kur krūmai siekia dangų. Rožes skina dievai. Lyja žiedais. Bet kol kas aš - tik pelenė. Kvepianti gėlėmis. Virstanti gėle. Laukianti kryčio.

Skinu.

-- Foto iš: http://bit.ly/2lT5FIo