laukimai

Ateis laikas, ir paliksiu šitą miestą. Apsisuksiu ir išminsiu senutėliu dviračiu besileidžiančios saulės link. Nieko neimsiu. Nieko man ir neprireiks. Užteks vilties, noro pasiekti kitą krantą nakčiai neatėjus. Vėjas taršys plaukus, laukus stebėti trukdys keliu skriejančios mašinos, rytinio rūko garsus užgoš traukinių švilpukai.

Tačiau, viskam nutilus, girdėsiu žolės augimą. Ausis pagaus tylų skambesį kilimo aukštyn. Noro vieną dieną pasiekti žvaigždes. Pradurti dangų. Išberti jo tamsą žemėn.

Būsiu toli nuo namų, tačiau ilgesio nejausiu. Juk esu ten, kur ir turėčiau būti. Aplink mane smilgos šoka kartu su vėju, svirpliai griežia berliozą, o dangus gražesnis už monė lelijas. Oras minkštesnis už mamos pyragą, žemė po manimi stipresnė, nei visi jų traukiniai.

Augau tarp jų tik tam, kad vieną dieną išeičiau. Palikčiau juos dūmų debesyse. Įkvėpčiau gryno oro. Pabėgčiau nuo plastiko, betono, metalo ir šalčio. Jie mane užaugino tam, kad vieną dieną paleistų. Aš juos auginau taip, kad manęs nepasiilgtų.

O dabar aš pasiklystu. Kasdien. Klaidžioju miškų takeliais, valgau uogas tiesiai nuo krūmų, slepiuosi nuo prieš spindulius švytinčius voratinklius. Šoku į vandenį, kartais plaukiu, kartais apsimetu, kad manęs nebėra. Arba plūduriuoju ir žvelgiu aukštyn, į debesis. Žvaigždes arba gandrus.

Dangus čia mėlynas. Žolė – žalia. Oras švyti. O aš gyvenu. Čia aš matau, ką girdžiu, čia ragauju, ką jaučiu. Šiame pasaulyje viskas kitaip. Boružės skraido aplink, kol samanų kilimas kutena kojas. Medžių šakos plazda draskomos audros, kai lietaus lašai plėšo mano skruostus.

Saulė pradingo už horizonto, bet dar nepasiekiau savo tikslo. Žinojau, kad taip bus. Dar neužvėrus namų durų nutuokiau, kad kelionė bus ilga. Kelionė, truksianti visą gyvenimą. Pievos, rasa ir kelias lig mirties.

O kai savaitgalis baigsis, vėl būsiu namie.

-- Foto iš: http://rosesy.tk/post/151415632514