nesutarimai

Ir vėl žvelgiu į veidrodį, vos įstengdama atlaikyti savo pačios žvilgsnį. Kaltė, sumišusi su pykčiu. Pykčiu visam pasauliui. Visiems, kasdien aplinkui besisukiojantiems, tiems, nuolatos pasistengiantiems kasdien priminti, ką daryti dera, ko - nepridera, išpylusius nesuskaičiuojamą skaičių kompleksų puodelių ant švarių minčių staltiesių, keičiantiems viską negrįžtamai. Siaučiantiems ir to net nejaučiantiems.

Tačiau labiausiai tą akimirką nekenčiau savęs. Tiesiog nepakėliau minties apie štai šį veidą, kasdien šmėžuojantį kitų akiračiuose. Paprasčiausiai nepajėgiau to įsivaizduoti. Tas veidas man nebeegzistavo - visuomet būdavo sunku bandyti žvelgti į save iš šalies. Niekuomet juk ir nesu savęs išties mačiusi. Vien atspindžius ar pėdsakus ekranuose. Nebepriklausiau tam veidui, ar jis man - tai irgi nebeteko prasmės, juk jis ne mano. Aš nesu tokia.

Tai tik nevykęs darželinoko piešinys iš languoto plono sąsiuvinio išplėštame lape. Parodija. Drebanti neįgudusi ranka juodu pieštuku kažkada brėžė neužtikrintus kontūrus, kol mažylis susikaupęs kūrė mano gyvenimą. Kūrė ar griovė, dabar niekas nebeatras to pamesto tikslo.

Tačiau man rūpėjo ne tik veidas. Tebuvau skulptūra iš purvo molinių figūrų pasaulyje. Viskas, kas buvo manyje, atrodė atgrasiai. Nemaloniai, bjauriai, šlykščiai.

O kaip gerai kitiems. Tiems, kurių nosys tiesios. Kojos ilgos. Riebalų ant kūno nerasta. Blakstienos ilgos, o akys žvilga. Gyvenimas galėtų būti paprastas, neprastas, lengvas ir nerūpestingas. Gal kada nors aš irgi būsiu tokia. Geresnė, gražesnė, visiems priimtina.

Nusisukau nuo veidrodžio nespėjus pamatyti, kaip iš akių ėmė lyti, o mintys pražydo baltomis gėlėmis. Ar to irgi nebeliks, kai tapsiu tokia, kaip jie?

--

Foto iš: http://bit.ly/2lT30P3