žaidimai

Nesirašo.

Tiesiog nesirašo.

Valandą kankinu save, bandydama dėlioti žodžius vieną po kito, verdama kažkokius senus gintarinius karolius laiko lėtumu.

Ir nors persiplėšk. Nerandi minčių. Viskas staiga dingsta. Jokių norų, prisiminimų, kalčių.

Tuščia.

Bet sako, kad sapnai įdomesni, kai gyvenimas nuobodus. Nejaugi ir aš ėmiau gyventi kūriny? Jei taip, tikiuos, ne savo.

Man prašom ko nors švelnaus, bet stipraus. Aiškaus, bet mįslingo. Ryškaus ir tuo pačiu skaidraus. Garsų ir tylos. Žemės ir dangaus.

Viena minutė.

Lygiai tiek užtrunka sugalvoti naują sakinį. Ir jau neberašau, o apgaudinėju laiką. Prieš miegą žaidžiam slėpynes.

Jis pabėga, nusinešęs viską, ką norėjau pasakyti. Visas raides, viską, kas juoda. Palieka man tik skurdžią baltumą.

"Užpildyk," sako. "Tada atgausi."

Tai ir bandau. Prašinėju užuominų, zirziu, visas galimais būdais bandau iš jo kažką išpešti. Nieko.

"Jau minutė," tik primena. Parašau sakinį, vos ne vos kreivai nuvertą karolių atkarpėlę ir vėl kankinuosi.

Ieškau, kur jis viską paslėpė. Jokių "šilta/šalta", jam tai pasirodė pernelyg lengva.

Tad ir suku ratus ištiesus savadarbį termometrą. O vis šalta, šalta. Stulpelį gal kokia žemės trauka sulaiko, gal laikas man vėl netikrą pakišo.

Pyksimės, negražu taip.

Keletas nugirstų žodžių, lietaus lašai, besibeldžiantys į langą, gaivus oras

Nejau apsigalvojo?

Ak, išties.

Vidurnakčiais jis skuba vėl skaičiuoti nuo pradžių.

--

Foto iš: http://bit.ly/2kVQFb7