pabaigos

Bet ar išties viskas kada nors baigiasi? Nutrūksta it styga, atsiplešia lyg pirmas lietaus lašas nuo debesies, ranka paleidžia kitą, pamoja krentant į bedugnę.

Juk taip niekad nebūna. Vienu metu vis dar tikiesi, kad ranka neatsigniauš, vis dar prisimeni, kaip stovėjai viršuje, keiki save, kad paslydai; tuo pačiu metu - krenti, krenti, krenti, jau krisdamas jauti smūgio skausmą, bet ranka vis dar jaučia ranką, kojos vis dar mindo žemę...

Viskas vienu metu. Ir niekad nesibaigia. Turi, paleidi, gailiesi, skauda tą pačią akimirką, iki pabaigos. Gal pamirši, gal ir ne. Bet kažkur giliai vis vien kirbės ir šilta, ir šalta viename.

Bandyk kristi kartu. Juk šitiek laiko nebegali paleisti to vėjo, taršančio plaukus, plešiančio visa, ką turėjai, nuo kas sekundę vystančio kūno. Pamiršai, kokios spalvos dangus, žolė, galbūt net vaikščioti nebemokėtum. Ne, ne - ten tu vis dar zuji pirmyn atgal plonom kojytėm, maišai gatves, namai keičiasi nespėjus įsidėmėt nei vieno, kažkur skubi, bet jau nebeprisimeni kur, o kaip gi galėtum, tu juk visada kažkur vėluoji; žmonių veidai mainosi, o tau galvoj nebetelpa pagalvojus, kiek pasaulių telpa šitame. Ak, tiesa, taviškis. Sugrįžti tęsti kritimo.

Bet kas vakarą, prieš užmiegant, nebesugebi savęs įtikint, kad tai skrydis. Našta per didelė, lengvumas per sunkus. Ir vėl bandai skandinti. Ašarose ar prakaite, karčiuose lašuose, gal - tiesiog baseine. Tačiau bedugnė visuomet tuščia. Bandai, stumi gilyn, suglamžęs ją popieriaus lape, taip gerai suminkęs, jog akmenuką primena. O ji, visa linksma, teisinasi, kad nemoka plaukti - vis kyla ir kyla viršun, jos melas smaugtų gerklę, jei šitoj plotmėj dar ją turėtum; rankos jau pavargo, kažkur tolumoj balsai kviečia atsiliepti.

Šįkart pavyko, ji panėrė. O tu neramus vėl lauki kito karto. Gumulas gerklėj neleidžia užsimiršti.

--

Foto iš: http://bit.ly/2o27bw5