pradžios

-
Apr 1, 2017
1 min read

Bet kad ir kiek guostumeis, tuščiu žvilgsniu žvelgtum į lubas naktimis ar vos rytui išbrėškus, kažkur giliai susitraukusi, užspeista sėdi ta neūžauga viltis - lyg našlaitė, neaprūpinta, palikta vienui viena, laukianti tavęs ten, kur skausmas aštriausias, kur baigiasi tavo skrydis. Nekantrauja, šlapiais nuo ašarų skruostais laukia, kol pagaliau nusileisi, kol išsitėkši šalia jos

kol pagaliau suprasi, kad tau ji reikalinga

kol pažvelgęs į ją prisiminsi, kaip kažkada drauge kūrėt grandioziškus planus, žaidėt gaudynes, pynėt vainikus, plėšėt pleistrus nuo nubrozdintų kelių.

O mintyse vėl iškils ta diena, kai supratai, kad negali patikėti ja. Nebegali klausytis nei vieno naivaus jos žodžio, jos padrąsinimai, rodės, tuoj sužlugdys tave. Bėgai, kritai, slėpeisi, atsižadėjai jos. Užkasei kartu su vainikais ir nebelipniais papilkėjusiais pleistriukais, ją laidojai lėtai, kol tai tapo įprasta, kol nebejutai kaltės ir sąžinės kartumo.

Krisk, greičiau.

Nes kišenėje jis vis dar saugo tą ilgutėlį svajonių sąrašą. Nes kasryt, vos pabudus, įrašydavo sąrašan po vieną naują norą. Visą dieną planuodavo, kaip įgyvendins tavo svajones. Nes susapnavo sparnus, kuriais išskraidins tave iš čia, o pati liks apačioje, laukti kito karto, jei pabos - bandys kabarotis aukštyn, nebebus sunku, jei žinos, kad tu - tikrai viršuje, juk po šitiek laukto susitikimo ji galėtų ir kalnus nuversti.

Greičiau nukrisk.

Jei spėsi paprašyti, ji palengvins smūgį. Susapnuos daugiau sparnų, daugiau plunksnų, sukraus minkštą kalvą, paklos patalus, o jei ir nespės, leis tau kristi ant jos, pasiaukos tik tam, kad galėtum vėl pakilti aukštyn.

Taip, niekas niekada nesibaigia.

Bet niekas ir neprasideda.

Tave paleidžia tam, kad pagautų.

Krenti tam, kad skristum.