I

- Kodėl?

- Nežinau, taip jau išėjo. Jau, rodos, praversi burną, ištarsi žodžius, ir tada, kai pagaliau prisiruoši, širdis jau stringa gerklėje, supranti, kad pavėlavai. Šansas praleistas. Vėl reiks laukti kito karto. Dar nieko, jei nebūtų taip baisu. Garantijos, kad padarysiu tai kitą kartą, nulis.

- Ko tu taip bijai? Nesąmonė, tokios smulkmenos. Prieisi, užkalbinsi, ir viskas. Reiks kada nors priprasti, nelindėsi visą gyvenimą užsidarius nuo visų.

- Bet juk tai taip saugu. Niekas nežiūri į tave, nemąsto apie tave, negirdi tavęs. Juk jei tik kažkas patraukia dėmesį, jie iškart stebisi. Teisia. Apkalba - bent jau mintyse tai tikrai. Ir kai matai visa tai, tuos žvilgsnius, kurie jau nebežiūri į tave, kaip į pokalbio dalyvį, o tik, jau nutilę, žvilgsniu klaidžioja po tavo veidą, lyg ieško priežasčių, kodėl, kaip, kas. Atseit, ne, aš neteisiu, tik ieškau priežasčių, bandau suprasti. Ačiū, nereikia, nelabai malonu, kai akivaizdžiai kapstomasi mano erdvėje.

- Absurdas kažkoks, keisk mąstymą, pražūsi šitaip. Viskas aplink žiauru, visa tai, ko bijai, net nėra problema palyginus su tuo, kas aplink vyksta. Tai - tik žmonės. Visi su savo stiprybėm ir baimėm. Savom mintim, kurios kartais tokios tolimos tavosioms. Kai kuriems net nerūpi, ką tavo žvilgsnis slepia. Kiti nieko neieško, tik laukia, kol gyvenimas viską pats pateiks. Dar kiti nesupranta tokių atseit problemų, kaip šita. Čia turbūt aš. Dar vieni visą dieną plūduriuoja savo pasaulėliuose, pilnuose giedrų ar apsiniaukusių dienų - jų atspindžiai ryškiai spindi veiduose, o kiek tokių, apie kuriuos išvis nieko nesuprasi! Juk tai ir yra žavu. Visi skirtingi, visiems tavo išsikirtinumai skirtingi, visi tave mato kitaip. Ir nepabėgsi nuo minios minčių, neužslopinsi jų tyrinėjančių žvilgsnių - visi ir taip žiūrės skirtingom kryptim. Išėjimo nėra. Nepriprask prie tų keturių sienų.

- Bandau. Kartais vis dar pajaučiu, kad neberūpi. Tegul, tegul žiūri. Lai mato, kokia esu. Nebepasikeisiu. Pernelyg sunku. Ar sienos taip išauklėjo, ar noras visad ištransliuoti tai, kas dedasi viduje. Dar, tie žvilgsniai neleidžia užsimiršti, kad tu čia. Šią akimirką, stovi šioje vietoje, prie šio žmogaus. Labai gerai išblaško.

- Tai ir gaudyk tai, jei mėgsti.

- Bet ne visad noriu būti matoma.

- Bet, bet, bet.... Gal tu man paskambink, kai apsispręsi pagaliau..

- Tai ką daryti kitą kartą?

--

Foto iš: http://bit.ly/2na9gBV