ribos

Vėl naktis, vėl mintys grįžta.

Smogia visu linksmumu kažkur į krūtinę ir spaudžia, spaudžia, spaudžia.

Tuštumoje plaukioja chaoso nuotrupos, ausy spengia cikados, o žodžiai kažkur dingsta.

Guliu ir svarstau - kodėl nuolat save apgaudinėju? Kodėl, atėjus nakčiai, viskas taip staiga pasikeičia? Vos kaire ranka ištraukiu šviestuvo laidą iš rozetės ir griūnu į tokius šaltus patalus, į ausis susigrūdu garsus, viskas tiesiai prieš akis ima verstis aukštyn kojomis. Aš jau nebe čia, niekad ir nebuvau, tik lyg tylus stebėtojas kabu tiesiai virš savojo vis neatšylančio kūno ir raminu stipriai plakančią širdį.

Arba stiprus jausmas, arba nieko. Džiugesys užpildo ne tik akis - kojos pasidaro lengvos, taip gera visus mylėti, balsas atsiveria, ateitis regisi tokia artima, lengva, visos problemos išnyksta - juk išsispręs savaime, tik palūkėk, dar jausk šitą šilumą. Turbūt vienos geriausių dienų, kai pirštais vos lieti žemę, kulnai kyla vis aukščiau ir aukščiau, akys jau virš žvaigždžių, visą pasaulį, jei galėtum, apkabintum, priglaustum net save, išdalintum viską, ką turi, visos grėsmės, išgąsdintos tavo atkaklumo, tuoj išblykš.

Bet tos kelios saldžios dienos išties tebūna kelios. Karštas puodelis po truputi ima vėsti, ir tik sėdi, žiūri į vis retėjančius ore plūduriuojančius garus neramiu žvilgsniu, supranti, kad jau tuoj.

Pusryčiams - apgavystė, pietums - iliuzija, vakarienei - užuojauta. Septynis kartus savaitėje. Guodžiuosi, kad skamba kaip įmantrios dietos pavadinimas, kažkoks egzotiškas psichologinis pokštas, bet ir toliau ryju kaip išbadėjusi.

Nieko nebelieka. Arba liūdna, arba tuščia. Kartais - pikta. Labai labai. Baisi, nejauki agresija veržiasi perimti valdymą vos atsipalaidavus, liežuvis prašyte prašosi išlaisvinamas. Visi - kvailiai, viskas beprasmiška, norisi tik vyniotis atgal į šaltą antklodę, skruostu priglusti prie šiurkščios pagalvės, užverti akis ir nieko nematyti.

Tad ir tysau. Tik kažkokia nuojauta, kažkas vis kirba. Keisti besikartojantys garsai baltose ausinėse skamba jau kažkur toliau. "Siaube, juk čia visiška psichozė" dar spėju išsigąsti supratus, kad man tai patinka. Skruostas pajaučia drąsią karštą ašarą, o apačioj tysantis kūnas jau beveik užmigo.

Tamsa.

Tik niekaip nesuprantu, ar užsimerkiau, ar po ilgos dienos pagaliau atmerkiau akis?..

--

Foto iš: http://bit.ly/2na9gBV