paslaptys

Galbūt grožis visuomet tebuvo būdas siaubingiems dalykams slėpti. Storu pripažinimo sluoksniu užkloti viską, ko bijai savyje, kuo kitus sugebėtum išgąsdinti, nustebinti, priverstum pasibaisėti. Jau seniai pripratai – aplink nori matyti tik priimtinus dalykus, džiugesį ir laimę. Asimetrija, purvas, kančia priverčia nusipurtyti, žvelgti kitur, nors ir žinai, kad elgiesi negerai, neturėtum apsimesti, kad pasaulis gražus.

Žmonės mieli. Šypsenos, pasitikėjimas savimi, nerūpestinga laikysena, tvarkingi rūbai ir spindinčios akys. Gražu. Bet kas slypi po tuo, deja, išvysta tik tie, kuriuos labiausiai mylime. Jiems išpilamos visos atliekos, dvokiančio purvo perteklius, jiems tenka aštriausi žodžiai, garsiausiai trankomos durys. Juk jie mus myli. Tai kam apsimetinėti? Kam imituoti grožį ir stiprybę, jei tinkam jiems būdami tokiais? Užveriam namų duris ir vėl grįžtam ten, kur nuolatos turim apsimesti, kad viskas tvarkoje. Kad mes – nepalaužiami, neturim jokių kompleksų, mumis galima pasitikėti. Kodėl? Kodėl patys nebejaučiame, kaip dangstom tikrovę? Nuolatos lygini save su kitais. Žaviesi. Vėliau – nusivili. Ir viskas vėl iš pradžių. Bėgam vieni nuo kitų, slapstomės, nors esam vienodi. Lyg susitarę vaidinam nevykusį spektaklį, tuo pačiu metu po storais karnavalinių kostiumų sluoksniais tyliai glūdime apsikabinę paskutines kreivas mintis, kurių, neduok dieve, neišleistumėm į sceną. Visi identiški. Tiek prižiūrėta išore, tiek apleistu vidumi.

Menas irgi būna gražus, o jei ir nebūna – retai kam patinka. Instinktyviai nori šyptelėti ar kuo greičiau praeiti. Ir jau nebesupaisysi - galbūt tai per daug primena tai, kas dedasi tavo galvoje, ir kūnas iš visų paskutiniųjų jėgų siunčia atmetimo reakciją. Nežiūrėk į tai, nenagrinėk, tęsk spektaklį. Bet gražūs, priimtini kūriniai tikriausiai gimsta iš didžiausios bjaurasties, siaubingų potyrių, nenoro daugiau tai regėti. Troškimo visiems laikams užmerkti akis tikrajam pasauliui.

Kas yra laimė? Sakysi – niekad taip ir neatrasta stebuklų šalis, kurios link taip desperatiškai bandom žingsniuoti kasdien, nueitus žingsnius skaičiuojam, matuojam kažkokiais išsigalvotais matavimo vienetais. Tačiau išties stovime vienoje vietoje. Laimė yra čia. Stovi už tavęs. Niekaip nesulaukia, kol pagaliau atsisuksi ir ištiesi jai rankas. Savosiose ji neša viską – tavo ašaras, džiaugsmus, tvarsčius ir šypsenas. Nedrąsiai visą laiką ėjo tau iš paskos, bijodama, kad ją išvydęs nusivilsi – ji nėra vien džiaugsmas. Viskas, ką girdėjai apie ją, tebuvo viso to vaidinimo dalis, ji irgi kai ką slepia savyje. Tavo kasdienybę, visą gėrį ir blogį, karus ir taikos išraiškas, mirtį ir gyvybę. Tavo užnugary ji neša pasaulį. Ji yra tavo pasaulis. Vis nerimaujanti, kad tikiesi iš jos per daug.

Atsisuk

Priimk visus jos nedrąsumus

Pajausk ją

Kažkur girdėti žodžiai lydi jau bene kasdien:

Kas tikra – nėra gražu;

Kas gražu – nėra tikra.

--

Foto iš: http://bit.ly/2na9gBV