sugrįžimai

Visi nuolat primindavo, kad per daug svajoju. Ar tiesiogiai, ar apkamšę žodžius užuominomis, ar netyčia, galbūt net neturėdami to omenyje, priversdami mane pačią susimąstyti.

Tačiau man tai visuomet būdavo kažkas daugiau nei į aplinką nereaguojančio žvilgsnio judesys. Į svajones žvelgdavau kaip į galimybę priminti sau, kad ne viskas prarasta. Ne viskas privalo būti taip, kaip atrodo. Ir kad ne visiems troškimams lemta išsipildyti. Ypač tiems, kurių trokšti labiausiai. Nepalieka galvos dienų dienas, išsekina mintis, išlieka net akis užmerkus.

Juk tai - tikrosios svajonės. Tos, kurių vieta nekinta - visuomet su tavimi, visuomet paslėpta kažkur po veidu, jos visad tokios drąsios, ryškios ir, deja, neįgyvendinamos. Nes čia jos neišbūtų ilgai. Viena, kita džiaugsmu spindinti minutė, kelios kuo plačiausios šypsenos, euforija ir nerūpestinga užmarštis. Tačiau, kad ir kokios stiprios, neatsilaikytų prieš kitų žvilgsnius. Sudegtų, subyrėtų, ištirptų danguje, pabėgtų nuo šiurkščios tikrovės.

Tad vis grįžtu pas jas, šios pasitinka mane lyg seną svečią, kas kartą priima vis šilčiau. Čia man geriausia.

Dar yra tos, kurios prilaiko kasdien svyrančią galvą, neleidžia nusvarinti jos užmarštin, šnabžda tylias viltis ir glosto akis drungnais saldžios ateities spinduliais. Nuolatos šnekina, lyg maži vaikai sugrįžus kiša akiratin naujai nutepliotus piešinėlius, ropščiasi ant nugaros, prašo panešioti. Rankomis apsiveju kojas, mažos rankutės mikliai uždengia akis, į ausį sudeda kryptis ir liepia eiti. Nesako, ar tiesiai, ar į kairę, o gal - atgal, juk jos mažyliai, neskiriantys kairės nuo dešinės, rytojaus nuo vakar dienos. Į ausį tyliai, lyg pasaką, seka istorijas sulamdytų piešinių, sulipdytų pernakt, žodžiai kelia lūpų kampučius aukštyn, drąsina žingsnį. Nebebaisu slinkti tamsoje vieną po kitos nešant besikeičiančias svajones, jau gal ir pamiršau svorį, lenkiantį nugarą, atmenu tik minkštus vaikiškus balsus, skambų juoką, spalvas ir garsus. "Gal gali dabar nešnekėt? Pasvajokim" - dar avėdama rožinius batukus paprašydavau senelės. Nusijuokdavo, bet nieko nesakydavo. Atseit, išaugs. Pabus iš vaikystės, žengs žingsnius vieną po kito, kol spalvingi žaidimai liks užnugary. Bet ar tie žingsniai tokie maži, ar netyčia pritaisiau kojeles savoms svajonėms - vis dar žengiam koja kojon.

Seniai nuo jų nebebėgu. Nejaugi turėčiau?

--

Foto iš: http://bit.ly/2pIDbGD