keblumai

Ryte pažadina turbūt dienos jausmas, o gal kažkas kieme šūkauja ar apsimiegojus vožiu koją į sieną, bet tikriausiai tiesiog išsimiegu.

Nebeprisimenu.

Susigriebiu nebeprisimenanti ir pusės sapnų - staigiai užmerkiu akis ir apsimetu toliau mieganti, pati nebežinau ką apgaudinėjanti ir kokiais tikslais, bet ir vėl tos pačios minčių gijos vejasi ir vejasi galvoje visai susipančiojusios tarpusavyje ir pasiklydę tarp aukštų sapnų sienų.

Nebeatkuriu tavo veido. Jis dingo, pasislėpė, pabėgo į rytus, nusisuko iškeldamas sunkiausią uždavinį manosioms smegenėlėms kaskart, kai pašaukiu tave.

Pakviečiu vardu ir žinau, kad neateisi. Jau iš anksto nutuokiu, kad išvysiu tik parodiją, kažką panašaus į tave, geriausią, bet vis tiek apgailėtiną palyginti su tuo, ko tikėjaus, vaizduotės greito maisto produktą, besityčiojantį iš jau beviltiškai skambančių mano šūkčiojimų pažįstamųjų veidais, niekaip neleidžiančiais prasibrauti iki tavęs, pažvelgti į akis bent jau sapne, atsiprašyti ar paprašyti, paklausti ir atsakyti.

Bandau išjudinti labiausiai sustingusias smegenų daleles, kelias sekundes priešaky sušmėžuoja tavo žvilgsnis, vėlei išnyksta, o aš jėgų daugiau nebeturiu; net čia, kur pasaulis vien mano, esu bejėgė. Liūdnoka ir gaila. Tokie tad ir sapnai.

Visgi nieko daugiau po šiąnakt neatsimenu. Tik faktą, kad mano galva tikriausiai brokuota.

--

Foto iš: http://bit.ly/2qpoJ2d