jau baigėsi

Ir net žodžių trūksta, šitaip gera.

Sėdėti plaukų laku kvepiančiame kambaryje atsidarius visus langus, viską pamiršus, guašu ištepliotomis kojomis mindyti pažįstamas grindis, gaudyti ausiai malonius garsus, matyti lapų šlamėjimą, didžiuotis savo dangumi, bandyti apsimesti, kad pati jį nutapei, pasikviesti naktį, trumpam suakmenėjus išvysti pajūrio debesų artėjimą, rausvą spalvą paversti violetine, gelsvai žydrą - tokia mėlyna, kaip dažų indelis ant seno seno stalo, tolumoje atpažinti tokius svetimus šūksnius.

Spėlioti, kurgi žvaigždės, o kur - tik lėktuvai. Išsitraukti nusitrynusį žvaigždėlapį ir leistis kelionėn. Vaikščioti išmindytais takeliais. Atrasti naujų. Laukti, kol visi žiburėliai bus savo vietose. Viskas, sulaukiau.

Apsukau ratą, kupiną šitiek daug, kad net nebūčiau išdrįsusi pagalvoti. Kiek gali nutikti per metus. Nauji randai, seni veidai, šviežios ašaros, seniai nebeblėstančios šypsenos, šiek tiek pailgėję sąrašai, išslinkę plaukai.

Nejausdama kelių, bet ir vėl žvelgianti į žvaigždes drąsiai žengiu į vasarą.

Ir nieko nebereikia.