mylėjimui nėra jokių ribų

Pradedame blog'e naują skiltį. Net nežinau, ar tai būtų galima pavadinti interviu. Manyčiau, tai pokalbiai su kitais rašančiais, įdomiais, šiek tiek panašiais ir išskirtiniais žmonėmis. Kažkas panašaus į vėstančios arbatos puodelį vakare prie lango, aprasojusio nuo šiltų pokalbių.

Šiandien kalbu su @rasliava, kurią galite rasti instagram'e.

---

artimiau

1. Gyvenimo motto - "Jeigu nori būti nepakeičiamas, privalai nuolat keistis."

2. Knyga, kurią rekomenduočiau visiem perskaityti - Colleen Hoover "Slemas".

3. Labiausiai bijau vorų. Nieko jausmingo, nieko gražaus, tik aštuonios kojos, kurios žvėėėriškai gąsdina.

4. Skaičius, kuris neša sėkmę - neįprasta, bet 0. Jį labai dažnai gyvenime sutinku ir jis kaip ir tapo laiminguoju skaičiumi.

5. Mėgstamiausia vieta - prie jūros. Tikrieji širdies namai.

6. Labiausiai nesiseka lipti iš patogumo viršūnės, ar kitaip visiem žinomos "komforto zonos".

7. Labiausiai sekasi klausytis kitų ir nuoširdžiai išgirsti, ką jie bando pasakyti.

---

Geriau mylėti ar būti mylimam?

Manau, kad geriau mylėti. Gali mylėti save, žmones, gamtą, gyvenimą, užsiėmimą, muziką. Mylėjimui nėra jokių ribų ir manau, kad tai suteikia didžiausią tyrumą šiam jausmui. Be to, mylėsi tu - mylės tave.

Šalia gėrio visada yra blogis, o kas šalia meilės?

Šalia meilės slenka skausmingas prisirišimas. Kai šie du jausmai perplėšiami perpus, patikėk, širdy adatos praduria kiekvieną veną ir arteriją, o tai atskleidžia sunkiai pakeliamą skausmą. Prisirišimas nėra geras, jei prisiriši tik prie gerų emocijų, nes, užklupus blogiui, tai kaip dvigubas antausis į vieną skruostą.

O ką pamilti yra sunkiausia?

Greičiausiai ne vienas ir ne du taip atsakytų, bet sunkiausia yra pamilti save. Sunku pamilti ne tik savo trūkumus, bet reikia mokėti mylėti ir savo privalumus, kuriuos kartais įžvelgiame kaip perdėtą savimeiliškumą. Jeigu moki džiaugtis ir mylėti savo geras savybes, tai tavęs nepaverčia savimeila ar narcizu. Tai tave paverčia asmenybe, kuri žino savo vertę ir moka save gerbti. Bet iki tokio pasitikėjimo savimi reikia perbristi labai daug velniavos ir purvo, kol pasieki išsvajotasias padanges.

Jei sutiktum save iš ateities, ko paklaustum? Paklausčiau, ar pasaulyje dar liko originalumo ir unikalumo. Kalbant apie originalumą, kokie tavo sparnai ir kur skraidai?

Jie labai ryškūs, kitokie nei jau matyti sparnai, o skraidau savęs atradimo erdvėse, nes vis dar esu labai pasimetusi savo galimybėse.

Ar egzistuoja baimė savo galimybėm?

Tikrai taip. Retai suvokiame savo žodžių galią ir retai susimąstome apie jų pasekmių galimybės. Mes galime savo galimybėmis viską pasukti 360 laipsnių kampu ir net nesuprasti, kad tai įvyko dėl mūsų. O to reikėtų bijoti.

O kas lieka iš nepasakytų žodžių? Nuolatinis svarstymas ir klausimas, neduodantis ramybės: "kas būtų, jeigu būtų?" bei nežinomybės šydas.

Ar kada jauteisi kaip bejausmis žmogus? Jei taip, kada? Taip, ir daug kartų. Dažniausiai bejausmė jausdavausi tada, kai neturėdavau man patinkančio žmogaus. Kai taip nutinka, pasaulis atrodo gerokai tamsesnis, toks nuobodus, be jokių džiaugsmingumo prošvaisčių. Nes visgi manau, jog meilė yra gražiausias jausmas, kuris gyvenimui ir duoda laimę, o be jo ir jauties bejausmis..

https://www.instagram.com/rasliava/