dėlionės

Tiesą sakant, visuomet vengdavau rašyti apie tai, ką išties jaučiu.

Turbūt todėl, kad jausdavau per stipriai ir beveik viską. Nes to niekad nemokėjau sudėlioti pažodžiui, nuolat įstrigdavau surinkusi daugybę detalių turinčios dėlionės rėmus, o paskui tik sėdėdavau apsikrovusi tomis smulkiomis jausmų detalytėmis, beviltiškai žvelgdama į vieninteles iškapstytas kraštines ir besityčiojančią tuštumą tarp jų.

Ir gal bijodavau išvysti visą dėlionę. Suvokti tai, ką seniai žinau. Visais įmanomais būdais ir dėliodavau, ir bandydavau išardyti vos sujungusi.

O aplink tiek daug žmonių. Stovi apsupę ratu, išsišiepę, džiaugiasi, kad padovanos dar žaislų, su maišais rankose, iš kurių detalės vis byra, byra ant manęs, nenaudėlės niekaip nesibaigia.

Todėl ir kuriu vien banalybes. Dangus, ašarėlės, gėlytės, žvaigždutės. Labai miela. Labai atsibodę. Labai paskutinis variantas. Kapstyti paviršių, niekaip neprisikasant gilyn.

žiūriu į baltą popieriaus lapą ir bijau savęs. dėlioju žodį po žodžio, kol galvoje jų sukasi milijonas. tik žinau, kad savosioms dėlionėms dar nepriaugau

2017 05