esi čia ir dabar

Šiandien prie arbatos pasikvietėm dar vieną rašantį žmogų, kurio kūryba mane labai žavi ir labai skiriasi nuo maniškės, bet gal todėl ir norėjau pakalbinti?

Jūsų dėmesiui pokalbis su @_kometa

---

artimiau

1. Gyvenimo motto - " Parašyk kažką, ką verta skaityti, arba padaryk kažką, apie ką verta rašyti" - Bendžaminas Franklinas

2. Knyga, kurią rekomenduočiau visiem perskaityti - Paolo Giordano romanas „Pirminių skaičių vienatvė“

3. Labiausiai bijau, kad kūnas pasens anksčiau nei protas

4. Skaičius, kuris neša sėkmę - tikiu, kad sėkmę nešamės patys, tad į skaičius nelabai kreipiu dėmesio ir neturiu tokio

5. Mėgstamiausia vieta - be abejo prie jūros

6. Labiausiai nesiseka...

7. Labiausiai sekasi...O kas labiausiai sekasi ar nesiseka tai priklauso nuo dienos, nuotaikos ir užkrautų darbų. Nėra konkretaus taip pat atsakymo

---

Kada jautiesi gyvu žmogumi?

Nežinau nuo ko tai priklauso, bet kas kartą gyvu žmogum jaučiuos vis kitoje situacijoje. Na, aišku, naktimis beveik visuomet, išgirstant artima muziką, koncertuose po atviru dangumi ir panašiuose dalykuose - taip, tai galima nuspėti. Bet dažnai eini gatve, ir tiesiog pasijauti tikras. Lyja, sninga, kažkas rėkauja ar mirtina tyla, bet tiesiog ateina jausmas, jog esi čia ir dabar. Ir kad ir kiek stengiuos sugauti jį, kad pasilaikyt, bet deja jis ateina tik tada, kai nori pats:).

Koks metų laikas labiausiai atspindi Tave? Kodėl?

Metų laikas.. manau, tai būtų tas trumpas laiko tarpas tarp žiemos ir pavasario. Kai viskas atbunda, vieną dieną vis dar stingdo šaltis, bet ore jauti pavasarį.

Ką svarbiausia pripažinti? Svarbiausia pripažinti tą faktą, kad kitas yra tiek pat teisus kaip ir Tu. Pripažinti kitų nuosavus pasaulius. Jog visi turi savo gyvenimus, savo požiūrį, mintis, pasaulėžiūrą, ir tik parodęs norą pažinti kito pasaulį sulauksi tokio pat noro pažinti Taviškį. Manau, svarbiausia pripažinti, kad ne Tu vienintelis sau atrodai kažkuo kitoks:).

Kas Tau yra dangus? Apie dangų galėčiau kalbėt ir kalbėt, bet trumpai tariant, dangus yra mano pradžia. Nuo jo aš pradėjau, jis mane įkvepia, žavi, jame galima pasislėpti ir jis vienintelis pastovus dalykas mūsų gyvenimuose. Juk čia, ant žemės, keičiasi viskas, o dangus per amžių amžius liko toks pat. Dangus man yra ramybė, atgaiva, jis primena kuo buvau ir įkvepia tapti vis daugiau žmogumi.

Ar dangaus kūnai Tau turi kažkokią simboliką kaip ir kiekvienam romantikui?

Mėnulis man visados labai artimas. Turiu amuletą, imituojantį mėnulį, visados nešiojuos jį su savimi.

Mėnulis labai artimas, o dangus įkvepia, ar todėl pasirinkai tokį slapyvardį? Mano slapyvardis iš tiesų kilo visiškai netikėtai. Bet jį pasilikau, nes paskutinės jo raidės yra mano vardo ir pavardės inicialai.

Be dangaus, kas Tau yra didžiausias įkvėpimas?

Turbūt aš pati sau. Kartais tiesiog atsisėdi ir imi rašyti, o tam nedaro įkatos nei kvapai, nei oras, nei aplinka. Tiesiog pasiemi ir rašai. Aišku, kartais įkvepia žmonės, kvapai, vaizdai, bet dažniausiai net nežinau iš kur tai kyla.

Neseniai mačiau Tavo instagram'o story įrašą, kuriame klausei ar yra norinčių susirašinėti laiškais. Kokią vertę Tau turi laiškai? Ar lengviau atsiverti nepažįstamam žmogui?

Laiškai man visad atrodė be galo intymus dalykas. Rašyti, ir matyti parašytus žodžius kažkieno kito, skirtus tik Tau. Mane žavi tai, kaip nekantriai lauki jų, ir be abejo, vien ši idėja priverčia tapti atviresniais. O kartais visai nepažįstamam žmogui pasakai daug daugiau, nei tam, kuris metų metus ėjo šalia Tavęs.

Ar galima išaugti tą žmogų, kuris metų metus ėjo šalia, ir tiesiog paleisti? Galima. Tai priklauso nuo to, kokią meilę ar prisirišimą jam jauti. Natūralu, kad, tarkim, baigus mokyklą dauguma žmonių dingsta, nors ėjo šalia ilgą laiką. Taip nutinka dėl to, kad dingsta bendras tikslas.

Kaip manai, ar yra nepakeičiamų?

Visi mes esam pakeičiami, jei ne kitų, tai laiko.

Ar tiki, kad laikas gydo? Be abejo, laikas gydo. Tik dauguma, manau, nesupranta šio posakio tikrosios reikšmės. Laikas suteikia naujų galimybių, laikui bėgant apsipranti su nauju savimi. Laikas ne gydo, jis tiesiog leidžia pagyti pačiam.

Ko lauki taip nekantriai, kaip lauki laiškų? Šiuo metu laukiu rugsėjo. Kadangi vasarą skyriau ramybei, atsipalaidavimui ir buvimui su savimi, nuo rugsėjo vėl prasidės ta chaotiška painiava, kurios su laiku pradedu ilgėtis.

Labiau patinka chaosas ar ramybė? O gal reikia balanso?

Balansas, be abejo. Ir balansas priklauso nuo tavo paties poreikių. Nesu iš ramiųjų žmonių, visados turiu judėti, daryti, kurti, būti visur ir visada. Bet ateina momentų, kai tieisog turi prisėsti ir susivokti, jog sukantis chaose neapsisuktų galva.

Ar buvimas visur ir visada nesukuria iliuzijos, kad visada esi pasiekiamas žmogus? Nežinau, kokį įvaizdį tai sukuria kitiems. Aišku, stengiuosi dėl kitų tiek pat, kiek ir dėl savęs, ir esu pasiekiamas žmogus. Bendrauju su visais ir visuomet, tik tas pasiekiamumas vyksta iki tam tikro lygio. Bet ko juk į savo vidų neįsileisi, o ir bet kas nenori ten pakliūti:).

Kaip surasti išskirtinumą kituose ir savyje? Kiekvienas yra unikalus, kažkuo išskirtinis. Tai svarbu prisiminti, kad kitas gali būti unikalus ten, kur nesi Tu, o Tu ten, kur nėra jis. Tik taip žmonės gali papildyti vienas kitą

Kieno kūryba Tau yra artima?

Skaitydama, stengiuos kiekvienam žodžiui pajausti artumą. Jei žvelgiant į Lietuvių rašytojus, šiuo metu skaitau N.Niliūno dienoraščius, kuriuose randu po dalelę savęs.

https://www.instagram.com/_kometa/