kasmet

o rugpjūčio trečiąją dažnai snigdavo. praėjus vos pusvalandžiui po vidurnakčio smilgynę nuklodavo plonas snaigių sluoksnis. tiesa, man tos liesos snaigės dulkes teprimindavo, dėl ko būdavo pakankamai keista stebėti baltom dulkelėm apsagstytą pievą, lyg viso miesto šiukšlės būtų suplaukusios į turbūt paskutinį rojaus kampelį, susigėdę nuo tokio grožio dar ir pabaltavę, suprask, kad gėda nebūtų dėl savo pilkumo. bet ne, tai būdavo sniegas. ir dar - iš savo urvų išlįsdavo visos boružės. tiesa, jų urvai labai patogūs ir šilti, mat jos dažniausiai net vasaros naktimis miega pasislėpę po pūkinėmis atklodėlėmis, ir kišti nosis į rugpūčio nakties šalną atrodydavo išties neprotingas sprendimas jų atžvilgiu, tačiau kažkas nepaaiškinamo jas taip traukdavo šilumą keisti į kasmetinę šaltą bemiegę naktį. seniau dažnai pagalvodavau, kad jos pasiilgsta sniego. tokio balto, puraus ir minkšto, nes būtent tokiu tąnakt ir snigdavo. o gal joms būdavo klaikiai karšta miegoti po tomis storomis antklodėmis, ir tekdavo išropoti atsivėsinti? o gal jos galvodavo, kad debesys byra? o gal, o gal. turbūt tiesiog išlįsdavo stebėti stebuklo. sniegas rugpjūtį! kur tai matyta. juk net boružės supranta. bet jau keletą metų rugpjūčio trečią nebematau sniego. boružės nebeišlenda iš urvų persimesti keletu žodelių tiek su manimi, tiek su šviežutėlėmis snaigėmis. bet kitą rytą, vos pakirdusi, išlekiu pabraidyti po naktinę rasą, ir kiekvienas žingsnis primena apie tos nakties paslaptį, jau ir man virtusią mįsle.