laimę neša ne skaičiai

Šįkart mūsų blog'e lankosi tikriausiai visiems gerai žinomi @begalybesfragmentai.

Išjungiam negatyvą ir įsipilam arbatos.

---

artimiau

1. Gyvenimo motto - kažkas tarp lotyniškos frazės "non multum, sed multa" (ne daug, bet labai) ir "mažiau kalbų, daugiau darbų".

2. Knyga, kurią rekomenduočiau visiem perskaityti - gal nuskambės ir banaliai, bet iš tiesų visiems rekomenduoti galiu tik vieną knygą - Bibliją. Visos kitos skaitymo rekomendacijos labai priklauso nuo konkretaus žmogaus ir jo situacijos. Papildymas: iš neseniai skaitytų knygų visiems patariu rasti laiko E. Fromm "Meilės menui".

3. Labiausiai bijau pasiduoti tamsiajai savo mėnulio pusei.

4. Skaičius, kuris neša sėkmę - laimę neša ne skaičiai, o teisingi pasirinkimai, kylantys iš supratimo, kad gyveni ne vienas ir kad gali šį pasaulį padaryti nors truputį geresnį (arba ne).

5. Mėgstamiausia vieta - ten, kur supa mylimi ir mylintys žmonės.

6. Labiausiai nesiseka patylėti, kai tikrai reikėtų tiesiog patylėti.

7. Labiausiai sekasi džiaugtis gyvenimu ir dėkoti už viską, ką atneša kiekviena nauja diena.

---

Ar esi sau skolingas?

Esu sau skolingas begalę dalykų, pradedant įvairiomis dar neišpildytomis svajonėmis ir baigiant krūvomis nutylėtų gražių žodžių. Kritika grūdina, bet labiausiai skatina tobulėti savikritika su meilės prieskoniu. Jis, kaip druska, suteikianti skonį santykiui su savimi.

Kas tave skatina tobulėti?

Tobulėti labiausiai skatina supratimas, kad visi esame susiję. Tai, ką darau ir ko ne, veikia tave ir atvirkščiai. Manau, kad mūsų egocentriškoje kasdienybėje solidarumas yra vienas iš tvarios laimės šaltinių. Ir akstinas būti geriausia įmanoma savo paties versija.

Kaip manai, kodėl daugelis visgi renkasi skirti dėmesį saviesiems ego, kartais net leisdami pastariesiems užgožti tą bendrystės jausmą?

Viena vertus, visus mus veikia vienas bjaurus reiškinys, kartais vadinamas "mažiausių pastangų dėsniu". Egoistiškai gyventi tiesiog lengviau. Kam stengtis, jei galiu ir nieko nedaryti? Kita vertus, kartais mes painiojame tikrąjį ir tariamą gėrį. Todėl ir ne kiekvienas įsimylėjimas veda į meilę, net ir nenorėdami kartais įskaudiname vieni kitus, jei neišmokstame apvalyti savo jausmų ir santykių nuo vartotojiško požiūrio į kitą žmogų. Apskritai, tai, kaip šiandien vartojame......labai stipriai veikia mūsų santykius, tiek su žmonėm, tiek su gamta. Atsvara šiam poveikiui yra mokytis galvoti apie kitus, jų poreikius, įsiklausyti. Gal skamba kaip kažkas ne itin originalaus ar nuvalkioto, bet kai bandai tuo gyventi, patiri, koks didelis šis iššūkis. Antraip mes visi tampame prekėmis didžiuliame emocijų ir kūnų prekybos centre.

O jei tikrai nuoširdžiai ir nesavanaudiškai myli, bet pats kenti dėl kito žmogaus nesugebėjimo visiškai atsiduoti ir mylėti dėl kito, ne dėl savęs?

Jei nežinai, kur bėgi, tai neaišku, kur nubėgsi, kad ir kaip nuoširdžiai ir greitai bėgtum. Kažką panašaus galima pasakyti apie meilę – visi santykiai yra labai rimtas dalykas, paliekantis žymę visam gyvenimui. Tad reikia tam tikrų saugiklių. Vienas universaliausių – prieš draugaujant išsiaiškinti, ar taip pat suvokiat santykius ir meilę apskritai. Antraip skausmingų nesusipratimų tikimybė auga. Bet yra ir kita medalio pusė. Meilė, kaip aktyvus gėrio kitam troškimas, visada susijusi su rizika ir auka. Jei myli, turi mokytis visada mylėti pirmas. Ir net labai tvirti ir ant bendro supratimo pamato pastatyti santykiai reikalauja kartais apriboti save, daugiau galvoti apie kitą, kas nėra visad malonu. Bet meilėje daugiau gauni duodamas nei imdamas. Ir jei abu mylimieji vadovaujas šia logika, nėra sunkumų, kurių neįveiktų jų pasirinkimas mylėti kits kitą.

O ar tiki amžina meile?

Aš žinau, kad meilė gali trukti visą gyvenimą, ir noriu rinktis tokią meilę.

Kaip manai, ar galima būti skolingam meilėje?

Vienintelis dalykas, kurį mes esame skolingi vienas kitam, ir yra pati meilė. Aktyvus siekis gero kitam. Antraip įžengiame į ydingą mainų ir vartojimo logiką, kuri ilgainiui iškreipia mūsų santykius. Veiksmą vertinti galima iš keletos perspektyvų: ką darai? kodėl darai? kokiomis aplinkybėmis tai darai? Jei tobulėji tik dėl savęs, tai tikriausiai būsi "pasikėlęs"...

Tavo manymu, kur yra laiko pradžia, ir kur - pabaiga? Jei yra.

T. Malicko filmo "Gyvenimo medis" vertas klausimas. Trys dalykai mane stebina mąstant šia tema. Pirma, laikas neprasideda ir nesibaigia su mano gyvenimu. Antra, reliatyvumas. Penkios minutės kartais trunka penkias valandas, o penkios valandos su mylimu žmogumi - lyg penkios minutės. Trečia, kad ir kokie būtume laikini, tik svečiai šioje žemėj, kaip mus žavi amžini dalykai. Man tas amžinybės ilgesys yra vienas iš nemirtingos sielos įrodymų.

Ar visgi tiki nemirtingumu arba cikliška gyvybės kaita? Kas lemia tavo tokį požiūrį?

Kaip ir milijonai žmonių iki manęs, tikiu, kad kiekvienas turime nemirtingą sielą, kuri po mirties atsiskirs nuo kūno. Sunku tiksliai įvardyti, kas lemia mano tikėjimą, nes tikėti (ir pasitikėti) kažkuo daugiau nei matai ar gali pačiupinėti visada yra dovana. Žinoma, skiriu laiko šiai dovanai apmąstyti, skaitau panašiai ir priešingai mąstančius, diskutuoju gyvai arba pats su savimi. Bet joks įsitikinimas, kad ir koks protingas būtų, nėra iki galo paaiškinamas vien protu. Galbūt vienas iš paaiškinimų - tuo tikėjo ir tiki žmonės, kurie yra man pavyzdžiai. Į kuriuos noriu lygiuotis.

O į kokius konkrečius asmenis panašus nori būti? Gal jie kuo nors išskirtinai panašūs?

Visi jie panašūs tikėjimu, tiek tikėjimu į Dievą, tiek tikėjimu žmogumi ir kad įmanoma šį pasaulį palikti geresnį nei atradai. Iš viešų asmenų mane visada žavi popiežiaus Pranciškaus paprastumas ir taiklios mintys.

Kiek tau svarbus paprastumas?

Paprastumas yra pamatas. Manau, kad tai vienas esminių bet kokio dalyko, pradedant santykiais ir baigiant kūryba bei darbu, elementų. Ten, kur trūksta paprastumo, trūksta išminties. Tik reikia pripažinti, kad šio pamatinio gebėjimo - būti paprastam - kartais trūksta ir man pačiam.

Ar pastebi daugiau savybių, kurių norėtum įgyti ar labiau išreikšti savyje?

Norėčiau įgusti dažniau pagalvoti apie kito, o ne savo jauseną. Norėčiau geriau išmokti savo emocijas ir įkvėpimus nukreipti taip, kad aplinkiniams būtų maloniau gyventi. Ir žinoma, norėčiau būti nuolankesnis.

Tai manai, kad šiuo metu gyveni pernelyg sau?

Tiesiog nemanau, kad manęs neveikia šiandien labai aktuali individualistinė kultūra. O tikra laimė niekada nepatiriama po vieną.

Ar tikrai? Gal teisingos vienatvės irgi reikia mokytis?

Žmogus sukurtas santykiui. Gebėjimas priimti save, mylėti save, žinoma, labai reikalingas. Bet "negera žmogui būti vienam". Tai tiesa, kurią nuolat atrandu įvairiausiomis aplinkybėmis.

Gal turi daugiau tiesų, kurios vis pasitvirtina?

Bandžiau susidaryti sąrašą, bet be gyvenimiško konteksto tos mintys primena banalybių rinkinį. Tad paminėsiu tik vieną iš nuolat besikartojančių: didžiausia banalybė yra nuolatos siekti originalumo.

MXLLS​

Kodėl?

Nes svarbiausia yra ne naujos, o tikrovę ir mūsų prigimtį atitinkančios idėjos.

Bet ar dar įmanoma išrasti kažką naujo?

Klausimas yra net platesnis: ar mes kažką sukuriame, ar tiesiog kuriame iš to, kas yra?

Ar tai reikštų, kad net ir dvasiniai ištekliai yra riboti?

Viskas, kas žmogiška, yra ribota. Nors savo ribas ir galime išplėsti atsiliepdami į begalybės šauksmą.

Kiek tavo gyvenime yra begalybės?

Tiek, kiek skiriu jai laiko savo kasdienybėje.

Kas tau rūpi labiausiai?

Man labiausiai rūpi, kad gyvenime liktų vietos nusistebėjimams, stabtelėjimams, gražiems žodžiams, žmonėms, kurie šalia... Tad yra ne vienas man rūpintis dalykas, o daug.

https://www.instagram.com/begalybesfragmentai/