nešuliai

ar pernelyg drąsu būtų džiaugsmą pavadinti išsiblaškiusiu? nes, visų pirmiausia, į gyvenimą įlėkdavo nepasibeldęs. neperspėjęs įskriedavo kartu su vėjo gūsiu, kvepiančiu šokoladu arba gaiva, ir įsipainiodavo mano plaukuose, kol galiausiai, susisukęs guolį ir vos vos primerkęs pavargusias miego nemačiusias akis, tyliai tyliai imdavo pasakoti, kur skraidė, ką regėjo, prieš tai žėmėlapyje baltu virpančiu pirštu nuvedžiojęs nueitus kelius. vaikščiodavau tad dienų dienas galvoje nešiodama snaudžiantį džiaugsmą, vis girdėdama šio sapnus ir matydama prisiminimus, kurie po kojomis užaugindavo debesis, kad nereiktų minti purvinų takų, kad būtų lengviau nešti apgyvendintą galvą. sklęsdavau lyg koks boingas per kitų įelektrintus laukus aplipdyta vatos kamuoliukus primenančiais debesėliais ir vis išvengdama audrų. tačiau ateidavo ir tokių dienų, kai džiaugsmas nebeturėdavo, ką pasakyti. grąžinęs visas lauktuves, nebeturėdamas medžiagų debesims lipdyti, teisindavosi, kad išsimiegojo. kad pailsėjo, išsisėmė, nebegali užsisėdėti. suprask, kitų galvos jo laukia. tuomet, adatėle susprogdinęs visus debesėlius po kojomis, vėl pastatęs mane ant kojų atsargiai praskleisdavo suveltus plaukus. lėtai išlipdavo iš kairiosios ausies, pramankštindavo mieguistas kojas ir sprukdavo nespėjęs pamatyti, kaip imu kibirkščiuoti audrai vis dar besiruošiančioj erdvėj. taigi, išsiblaškęs. juk, nepaisant to, kad nepasibelsdavo įeidamas, išeidamas vis pamiršdavo uždaryti duris. kojos liečia žemę, o mintys - be galo tuščios ir lengvos. debesys kabo tik virš galvos, o per pravirų durų tarpelį girdžiu džiaugsmą. jo balsas labai labai tylius, bet visgi pakankamai skardus, jog nuolat primintų, kad kalba ne man.

foto iš http://bit.ly/2fLOEBC