nerandu

Lygus paviršius atspindi šviesą tik tada, kai pastebi tai.

Nes neišvystas nuo stogo kaptelėjęs lietaus lašas neegzistuoja. Nes ta žvaigždė nenukrito, jei tu nepamatei.

Nes tu ir vėl praleidai pro akis.

Vartau lapus vieną po kito, vieną po kito, kito, kito, raidės bėgioja lyg skruzdės po pievą, prieš akis dvigubinasi išdžiūvusio rašalo pėdsakai, popieriaus kvapas pakibęs virš galvos lyg audros debesis, o man jau sunku suvokti, kur žodžiai prasideda, kur baigiasi, nebesuprantu, kodėl neišeina jų paliesti, kodėl jie tyso įrėžti baltoj pievoj priešaky, tačiau tuo pačiu nedrąsus balselis kažkur toli toli juos taip švelniai taria, raidė po raidės, garsas po garso, mintis po minties, kol viskas susimala į vieną didelį gniutulą, kol užkemša ausis ir jau taikosi užimti akis, o aš tik sėdžiu ir žiūriu į tą patį lapą.

Pirštai net nedrįsta puslapio perversti.

Tai kas išvis yra žodis

Kodėl matau, bet negaliu apčiuopti, kodėl girdžiu, bet negaliu sugauti. Kodėl jis realus, tačiau neegzistuoja?

Akylai dairausi aplinkui, vien tam, kad suteikčiau gyvybės šitam uždusti baigiančiam pasauliui. Prieš akis mainosi spalvos ir formos, kritimai, absoliutus nejudrumas, pasaulis, kuris nykus, nes visiems atsibodo.

Tik tie žodžiai. Jų vienų pastebėti nemoku.

Kas yra žodis?

foto http://bit.ly/2gaoHvX