aukštyn kojomis

aš noriu kalbėti.

noriu šnekėti, išlieti viską, ką prikaupiau per šitiek metų, kas nuolatos graužė, neleido užmiršti kartėlio, apėmusio mane visą nuo blakstienų iki kulnų, privertusio pamiršti spalvas, išmokiusio meluoti. ir kaip dažnai taip būdavo. prieš akis - melsvokas etapas, bet ne - čia rausva, oranžinė, šilta spalva, jaučiu. tik dabar suprantu, kad nė velnio, kad net nenutuokiau, kaip tiek save, tiek kitus žalojau. juk aš bijau. bijau sulaukti tiesos, atsakymų, dar blogiau - nesulaukti nieko. bijau sutrukdyti, lįsti akiratin, būti išspirta iš jo. bijau kontratakos, prieštaravimo, ginčo. jei man trūksta jėgų išsižioti, iš kur jų gausiu įrodinėjimams, kaltinimams ar gynybai? juk pripratau - net nebepagalvoju, kad galėčiau būti veiksme ar diskusijoje. praėjo tiek laiko. pakankamai, kad susigyvenčiau su stebėtojo vaidmeniu, surasčiau visus įmanomus pliusus ignoruodama minusus, pripratau slėptis už kitų, net jei dažnai galvoju, kad situacija priešinga. nenoriu klausyti savęs, dažniausiai todėl, kad turbūt paslapčiomis visgi pasiklausau, ir iš anksto žinau atsakymus. pastarieji, beje, vien tik gąsdina, o vykdyti visus vidinius nurodymus prilygtų kokiems geriems dvidešimčiai šuolių parašiutu. paprasčiausiai nesijaučiu pakankamai stipri. visų žvilgsniams atlaikyti, visų dėmesiui pakelti, tuo pat metu išlikti ramiai ir nestresuoti dėl to, koks atrodai kitiems. kaip kvaila, bet man tai rūpi, ir netgi labai labai. lyg tai kažką lemtų, lyg kitų nuomonės keistų mane. kol kas tik pačią verčia keistis. tik vieno nesuprantu - kaip būdama tokia bailė sugebėjau apversti visą savo pasaulį aukštyn kojomis. būtų logiška baigti ta mintimi, kad dabar galėčiau pasakyti viską. pagaliau atsikratyti visų šiukšlių, išvemti viską, ko nevirškinau, išverkti visas nurytas ašaras ir paskandinti kitus tose, kurios buvo išverktos nepelnytai. bet ne, aš juk nemoku greitai keistis. gal kada nors pagaliau mokėsiu gyventi leisdama sau išjausti viską, ką išties jaučiu. nebeapsimetinėti, nebėgti, vaikščioti aukštai iškėlus galvą. tiesiogiai transliuoti savas mintis, visiškai nefiltruodama jų. jaustis verta būti savimi. kol kas nemoku. tad kol kas ir skauda 17/08/22

foto http://bit.ly/2xGV1Jh