keičia(si)

niekaip negalėjo suvokti ateities paprastumo.

vien mintis, jog yra visiškai nepasiruošęs kelioms ateinančioms minutėms, be jokios nuovokos laukiantis nežinia ko, stebintis, kaip gyvenimas keičiasi tiesiog prieš akis, kažkas viduje mažą smegenų dalelę perliedavo šaltu vandeniu ir pajungdavo pakankamai stiprion elektros grandinėn.

kaip visgi baisu nežinoti, kas bus po to.

ir kaip baisu suprasti, kad viskas gali apsiversti aukštyn kojomis per kelias minutes.

kas bus ryt? ko laukti? ko tikėtis? kaip ruoštis? ko vengti? kaip sveikintis? "atsiprašau, gal turit užrašus, pamokoj nebuvau, aš čia greitai pykšt tik; beje, nežinot, sunku bus?"

ir vis nepavyksta pasiruošti iš anksto. vis tiek kažkas netikėto šokteli prieš akis, išlenda iš slėptuvės, kad ir koks nors mažytis pro akis praleistas sakinukas.

sieninis laikrodis tiksi taškydamasis aukso vertės sekundėmis, kurias protingesni žmonės išnaudoja protingiau. bet mano protas nebepakelia protingų minčių, nes protas vargina ir mato tik protingas sekundes. protingos sekundės turbūt skirtos protingam gyvenimui kurti, o neprotingos - šiaip gyvenimui. bet ar gyvenimas nebėra gyvenimas, jei jis neprotingas? o jeigu gyvenčiau neprotingai? galbūt tose sekundėse matyčiau daugiau aukso, nei proto? tai gal tada išvis laikrodžio neturėčiau.

kas bus šiandien? kiek auksinių sekundžių suskaičiuosiu, kiek jų įsidėsiu į kišenę, kiek praleisiu pro akis, kiek dar klausimų užduosiu? ar vėl nešiu į lombardą, išsigryninsiu į protingas nuovargio monetas?

beverčiai klausimai, kuriuos kažkas atsakys už mane nespėjus pagalvoti.

o dabar pirmyn, jos vis dar tiksi.

foto http://bit.ly/2iwTbc1