ruduo

ramybė bando vytis, tačiau aš bėgu greičiau.

nors to ir nenoriu, nors mieliau atsisukčiau, sugaučiau ją ir jau niekados nebepaleisčiau.

kaip keista rudenį, kai viskas byra į šipulius, keičiasi, kai visur lyja, nes dangui pabodo šypsotis, kai nedrąsus šaltis vis bando skverbtis pro rankogalius, kai lanko kažkoks įkvepiantis liūdesys, o diena pervargusi užmiega vis anksčiau. ak, taip, kaip visgi keista išgyventi rudenį!

kartais pabundu naktį ir nežinau, ką daryti. ar iki ryto klausyti lietaus beldimosi į langus, kol juodą šydą pakeis pilkšvas, ar nesiblaškyti ir grįžti į dar neišblėsusį sapną. juk niekas apart rudens į mano langus nesibeldžia, juk sapnai niekuo nesiskiria nuo tikrovės. juk naktis niekad nesibaigs.

kaip nekenčiu tos baltos pilkumos dieną, kuri verčia jaustis lyg apšviestai milijono šviestuvų, kaip mane vimdo žadintuvo garsas dar neišbrėškus, kaip norėčiau, kad lytų saulei šviečiant, kaip nemėgstu rudų lapų.. kaip pasiilgau tikros ramybės, ne tos, kuri slepiasi už rudens, kuri tyliai meluoja, tikėdamasi, kad nesuprasi, kad tai ne ramybė, tai ne ramybė, ne ramybė, o kažkokia lietaus sulyta ir pūvančiais lapais apdrabstyta nuoboda, vis brukanti liūdesį į kišenę, kaip kokia šmėkla tvyranti ore, juk ji - ne ta, kuri užmigdo neramią naktį, ne ta, kuri apgobia šiltomis rankomis ir priverčia pamiršti viską aplink.

gal ir keista, kad ruduo taip viską pakeičia.

o ta apsišaukėlė vis supasi ant plikų medžių šakų ir nenuleidžia akių

foto: http://bit.ly/2ydcbDO