neprabusiu

Gal toks jausmas aplanko tik tuomet, kai pagaliau prieini kryžkelę, nežinau. Nežinau ir kaip tas kryžkeles prieiti, juk niekad nesiimu jokių veiksmų, nežengiu anei žingsnio. Net neįsivaizduoju, ar užtenka tik laukti, kol jos pačios ateis. Bet kažkaip visgi sulaukiu, gal tik užtrunka ilgiau. Ir tada. Taip, būtent tada – nerimas, kišenėje slepiantis vieną kitą staigmeną. „Iš kurios rankos?“

O gal tai nuojauta kažko didingo? Kažko, kas tuoj tuoj apvers gyvenimą aukštyn kojomis, išmaišys visas regimąsias detales šaukšteliu ir išgers pusryčiams dar neišbrėškus. Sukeis visas spalvas, deformuos kiekvieną formą, išlaužys kiekvienas duris, stereotipus, sudaužys langus ar lėkštes, sugriaus kiekvieną mitą, kiekvieną sieną. Keis.

Gal nieko nejaučiu, juk taip irgi būna. Gal ir vėl mane klaidina pačios akių sukurtas pasaulio variantas, tiksliau jo iliuzija, galbūt aš išvis nieko nematau. Užsirišusi akis sapnuoju savo gyvenimą pamiršdama kartais prabusti. Atsimerkti, apsižvalgyti, išsigąsti ir grįžti atgal. Juk taip ir būna, tiesa? Kryžkelės.

Nejaugi tai laikina? Trumpas atokvėpis, kelių minučių pertraukėlė tarp kelių maratonų, „gėlė tarp dviejų bedugnių“, prieš akis vystanti akimirka, bėganti taip greitai, kad pavysi, tik kai ji pavargs. Ne, tikiuosi, kad ne. Gal pagaliau žemė nustos suktis priešingai manajai orbitai. Gal žiemos nebebus tokios šaltos, gal baimė išnyks.

neprabusiu, nes ten nėra žadintuvų

foto http://bit.ly/2jnngey