eime (sulaukimai)

Užverti duris ir daugiau niekada nebesugrįžti.

Išeiti tyliai, niekam nemačius, įkvėpti gaivaus oro ir žengti pirmą žingsnį. Paskui – antrą, trečią, ketvirtą. Tuomet sustoti. Apsidairyti, padėkoti. Bėgti.

Įsėsti į pirmą pasitaikiusį traukinį ir galutinai palikti viską praeičiai. Nupjauti visas siejusias gijas, stygas, mintis, pasilikti tik prisiminimus ir išmoktas pamokas, jų niekad neužmiršti. Kartoti kasnakt prieš užmiegant lyg maldą už save, už ramybę ir laisvę.

Paleisti plaukus ir jausti jais lakstantį šaltą vėją. Atgręžti veidą į pietus, piešti aguonas ir laipioti medžiais. Viską užmiršus stebėti saulėlydį, o nakčia svajoti apie rytą. Skaičiuoti nesuskaičiuojamas žvaigždes, kurti nesamus žvaigždynus, gaudyti kometas ir dovanoti ūkus. Piešti rūku, eiti miško takeliais be paliovos kartojant mėgstamiausius žodžius, ištirpti laike ir erdvėje.

Pajusti savo silpnumą, tuo pačiu jame atrandant savo stiprybę. Susilieti su šia aplinka išsiskiriant kitoje, šnekėti nepraveriant lūpų, burti iš kavos tirščių išgėrus vandens.

Paskutinįkart atsisukti ir pažvelgti į kelią. Ilgą, duobėtą, pilką, bet įveiktą, pažymėtą pažįstamų pėdsakų, išmargintą ašarų takeliais, ištekančiais į rytines balas. Padais justi kietą grindinį, kuris seka iš paskos kur tik benueitum.

„Juk gyvenimas tėra žaidimas, tiesa?“ pagalvojo ir, po šitiek laiko, pajuto laimę, trykštančią iš visur: širdies, medžių, tolumon nusidriekusio kelio. Tyrą džiaugsmą, verčiantį akis ašaroti, širdį – dūgzti, mintis – ištirpti ore.

Šįkart žinojo, kad negrįš. Nei kai savaitgalis baigsis, nei kai vėl prasidės. Negrįš, nes kelias ilgas ir toks viliojantis. Negrįš, nes reikia eiti pirmyn. Nes tik einant pirmyn galėjo tikėti.

foto http://bit.ly/2DtmrWG