planet melancholia

2018/02/02 22:22

Akies krašteliu dar matyti šešėlis, kuris seniai nebe mano. Sieninis laikrodis, į kurį niekas niekada nepažvelgia, garsiai tiksi, tikriausiai stengdamasis kompensuoti savo neveiksnumą bent garsu skelbdamas kiekvieną naują sekundę. Akimirkai sustingstu akistatai su tuo tiksėjimu, užpildančiu kiekvieną erdvės kertelę. Žvelgiu iliuzijai į akis. Na žinoma, juk tai netikra. Netikros tikros mūrinės sienos, netikri tikri paveikslai ant sienų, netikros tikros mano rankos, netikri tikri tie šešėliai. Ypač tas, kuris nebe mano. Tas, kuris teatspindi rėmus, į kuriuos įsprausta esu. Aš? Gal labiau mes. Tu. Visa, kas supa mane, visa, ką sugeba smegenims perduoti akys. Tos, kurios seniai nebe mano. Ne tavo, ne mūsų. Nesu kūnas, nei jo dirbtinės cheminių reakcijų sukurtos emocijos, nesu plaukai, kuriuos rudenį velia vėjas; deja, bet nesu nei akys, kurių dėka stebiu šį vaidinimą, nei ašaros, kurios retkarčiais bando pabėgti iš nuosavos vienutės, nei šypsena, kuri pernelyg dažnai išspaudžiama praktiniais sumetimais, nesu ryškus kaip niekad šešėlis priešais mane. Tas, kurį retkarčiais įsivaizduoju esantį geriausios savo versijos atspindžiu. Žmogaus, kuriuo nesu, kuriuo tikriausiai niekad ir nebūsiu, kuris staiga pasirodo esantis toks svetimas ir tolimas, žvelgiantis į mane iš padangių, teisiantis ir kaltinantis. Kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, jog tesu skaičiai, nuolatos persekiojantys žvalgantis į ekranus. Akla migla, retkarčiais ištrūkstanti iš rėmų ir tvyranti tarp tų pačių sienų, laikrodžio tiksėjimas, skaičiuojantis minčių dūžius. Esu vaiko juoke, paryčių rasoje, gęstančiose žvakėse ir tamsioje stebėtojo kertelėje giliai širdyje. Aš? Gal labiau mes. Tu. Visa, kas supa mane, visa, ką sugeba smegenims perduoti akys. O gal geriau ir nebūti savimi. Ypač, jei tas „savimi“ nesu aš.

foto iš http://bit.ly/2BXhfcd