sunkumų keliais

2018/01/19 22:22

Vieną dieną skausmas mane sunaikins. To skausmo Tu man nesuteiksi. Aš pati jį susikursiu ir jį panirsiu.

2018/01/20 22:22

Kodėl mes nuolat laviruojam tarp naudos sau ir meilės kitam?

2018/01/21 22:22

Ėjom metų metus sunkumų keliais tam, kad galėtumėm patirti porą džiaugsmo žybsnių.

2018/01/22 22:22

Sakei, kad ašaros nieko nepakeis, bet jos padėjo sielai nurimti.

2018/01/23 22:22

Norime būti kitokie nei visi, bet norime pasiekti visų širdis.

2018/02/19 22:22

Ramybė. Visada netyčia grįžtu į ją. Baimės nuojautos, kol kas tokios tolimos, nesiruošia tirpti kartu su sniegu, kuris, beje, irgi dar šiek tiek pabuvos už lango. Gaunu viską ko nusipelniau, ir tiek. Kaip du plius du, kaip Grįžulo Ratai, kaip žiema po rudens. Viską užsidirbau vasarą traiškydama uodus, besiskųsdama dėl limpančių akių vokų rytais, praleisdama progą praskaidrinti dieną. Pernelyg ilgai ieškojau užuominų. Bandžiau jomis grįsti amžiną nepasitikėjimą likimo vingiais, žinodama, koks jis įnoringas. Matydama, kad jam nieko nereiškia viską pakreipti viena ar kita vaga. O galvoji - oho, koks atsitiktinumas. Kažin. Kažin, ar nusipelniau atsitiktinumų. Tiesa, galvojau, kad ir užuominų nenusipelniau - tik vėliau supratau, kad jas ignoravau. Nejaugi lygiai taip pat nusisuksiu nuo to, ką man tiesia gyvenimas? Įdomu, koks bus rytojus, įdomu, kada pasikeisiu, įdomu, ką dar išvysiu. Kol kas ramu. Kol kas naktis.

2018/02/25 22:22

Bėgau, paleidau, užmiršau, nusisukau. Netyčia įpratau taip elgtis. Netyčia pasirinkau lengvesnį, tačiau bjauresnį kelią. Tačiau ant niekieno nepykstu, ant savęs tuo labiau.

Kiek kartų sau kartojau, kad daugiau nebebijosiu? Nebeskaičiuoju. Kiek kartų bandžiau įrodyti sau, kad kiti viską mato kitaip? Skaičius irgi neberūpi. Kiek kartų šiandien šypsojausi? Gal kokius du, nors vargu.

2018/02/26 22:22

Šiandien suvokiau, kad viskas, kas taip gąsdina ir susuka galvą, visada baigiasi tyla. Ne ta nejaukia, nuovargio išprovokuota, tačiau taikia ir išsiilgta, giliai kažkokioj minties kertelėj simbolizuojančia stiprybę. Ir išties, kiek vakarų lengviau atsipūsdavau suvokusi, kad viskas, kas turėjo nutikti tądien, praėjo, kad įveikiau dar vieną pavojingą ruožą ir galiu judėti pirmyn? Tačiau šiuo metu ramybės neduoda kitas klausimas - kiek rytų vėliau pabusdavau kankinama nežinios dėl artėjančių valandų? Tikriausiai visus, jei paliksim ramybėje dienas, kai žinojau galėsianti būti su savimi arba tiesiog savimi. Vis užmirštu ir užmirštu, kad galiu būti stipri, ne, kad esu stipri. Kodėl taip retai pažvelgiu atgal ir blaiviomis akimis pamatau, kiek tokių dienų, kurios dažniausiai nebuvo tokios blogos, jau užnugary?

Prieš dvi dienas praleidau progą. Žinojau, kad esu tiek tinkamu laiku, tiek tinkamoje vietoje, įrodymų radau šiandien. Nenorėjau išeiti, kažkas mane ten laikė, tačiau jaučiausi pernelyg prislėgta ir sumišusi. Apsisukau ir nuėjau priešingon pusėn, o vos grįžus namo ant lapelio užsirašiau: "nesu pasirengusi laimei". Tikriausiai išties laikas pradėti ruoštis iš esmės, tikriausiai laikas judėti pirmyn. O man vis dar įdomu, ką atneš rytojus.

Tiesa, vis dar ramu. Vis dar naktis.

2018/02/27 22:22

Visai kaip toj dainoj – siela springsta, kad ir kaip keistai skambėtų mūsų kalba.

Dar tiksliai nenustačiau, kuo, tačiau užtenka apsidairyti, jog įsitikinčiau, kad pasirinkimas begalinis. Pirmiausia, turbūt, į kraštutinumus linkusiu minčių srautu, svyruojančiu nuo pernelyg stipraus, iki vos juntamo – daugybė tiek mano, tiek aplinkinių minčių, susimalusių į vieną košę užkemša „blaivaus proto ausis“, sustabdo racionalių minčių judėjimą iš taško alfa į tašką beta, lyg to dar nebūtų gana – uždaro visas žmogiškumo duris, palikdamos nedidelį plyšelį savigraužai, savęs gailesčiui ir slogiam įniršiui išlieti. Mintys yra gerai, labai gerai. Tik dar nenusprendžiau, ar blogiau, kai jų per daug, ar per mažai. Vienu ar kitu atveju lieki psichologiškai paralyžiuotas – arba užkimšto, visiškai užgruzinto proto, arba tuštumos, kuri verčia jaustis kiek nejaukiai, lyg būtum vienas žmonių, kurie nemąsto, arba mąsto pernelyg žemoje plotmėje, kuri tarsi pirštu rodo į visas nesamas mintis, kurių taip ir neužrašei, į visus tekstus, kuriuos galėjai sukurti, dar geriau – užsimena, lyg netyčiomis pakiša kokį nepaprastai gerą skaitalą ir tylomis šaiposi iš tavęs, kai su tokia absoliučiai tuščia galva imi laužyti ją bandydamas išlaužti bent kažkuo panašu sakinį į skaitytąjį genialų emocinio žadinimo šedevrą.

Manau, tokioj būsenoj esu dabar. Rašau nežinia apie ką, nežinia kam, tikriausiai rašau tam, kad rašyčiau. Persmelkta savęs kaltinimų, kad neperkeliu gyvenimo į popieriaus lapą, kuriame viskas nusidažo paprastesnėmis – juoda/balta – spalvomis, skaitydama senus, nuoširdume skendinčius tekstus, gailėdamasi, kad neparašiau daugiau tokių. Šiandien girdėjau – „kažkodėl neklausau dainos žodžių, mane domina tik emocija“. Ir išsyk prisiminiau kartą pagalvojus, kad daugeliui žodžių nebereikia. Ir, deja, ne tų bereikšmių, kurių ir taip prigrūsta visa erdvė, tačiau popierinių, taip atsargiai ir su kruopštumu rinktų, sudėliotų į vieną visumą, tų, kurių kiekvienas turi savo reikšmę, savo prasmę, kurių absoliučiai visi reikalingi.

Galbūt todėl ir sunku rašyti? Nesinori įvelti nereikalingų žodžių.

---

foto https://bit.ly/2JtoLzD