nežinau

tau šalta.

Visai ne dėl to, kad už langų sproginėja seni termometrai, naktimis dėl skaudaus speigo inkščia šunys, o pusnis kas rytą po truputį augina dulkėjantys debesys. Net ne dėl to fakto, kad dabar žiema, koks skirtumas, koks metų laikas, mūsų mintys juk visada aukščiau šios žemės.

o tau šalta.

Tikrai ne dėl šaltų sienų, atspindinčių melsvą fluorescencinę šviesą, ir ne nuo atsitiktinai paliestų šaltų paviršių, kurie netikėtai sukelia kažkokį instinktyvų atsitraukimą nuo jų prieš tai nežymiai pašokus iš vietos. Ne nuo šalto oro išvėdinus prikvėpuotą, nuo kūno šilumos pridususį kambarį, ne nuo to.

Pati nežinau, nuo ko. Nežinau, kas tavo galvoje žydrą giedrą žiemos skliautą nudažo pilkai, nežinau, kodėl tavo plaukuose pernelyg ilgai užsibuvo sniegas, nežinau, kodėl tavo ašaros užšąla net pavasariui atėjus. Nežinau, kaip tau padėti, kaip sušildyti, atleisk, nemoku.

Gan ironiška, jog viskas, ką matau tau už nugaros - spindulių deginami paviršiai, šviesa, nuo kurios jau spėjom atprasti, nežymi šiluma, kuriai lauke pasiduoda varvekliai ir balas aptraukusi ledo pluta. Šiluma, tas taikus pavasario pranašas, skrodžia erdvę, kurioje net oras matosi ryškiau, visos bėdos susitraukia iki jame snūduriuojančiai tvyrančių dulkelių, o visų galvos krypsta aukštyn.

bet tau šalta

foto iš http://bit.ly/2FDCZ0t