septynioliktas

Rašiau tau laiškus.

Šešiolika, jei tiksliau.

Iš jų:

• Tris sudeginau

• Penkis išmečiau pakeliui į paštą

• Septynis suplėšiau

• Vieno net neišrašiau, pasilikau galvoje

Ir vėl rašau tau. Septynioliktą kartą.

Šiandien turėjo lyti. Tačiau įdienojus išlindo saulė. Nebelis. Sėdžiu purviname smėlyje prie tekančio vandens ir girdžiu už nugaros paslapčiomis burzgiančiais kamanes. Trys šimtai sparnelių mostelėjimų per sekundę, o aš vis vien tariuosi girdintis plačius sparnų mostus.

Šiandien man paskambino. Sakė, kad išskrendi. Sakė, kad tavęs nebesutiksiu, kad bandai bėgti nuo praeities.

Et, kokia čia praeitis, kai trys kamanių rūšys – Raudonojoj Knygoj. Kokia čia praeitis, brangioji, ją visi beužmirštą, koks čia visgi pragaras, kai už nugaros zirzia kamanės, o aš girdžiu tik tavo lėktuvo sparnų plastėjimą.

Jie sakė, kad nebegrįši.

Žinai, pastebėjau, jog užtrunku kelias akimirkas, kol ateina suvokimas, kad tai tik mano širdis ritmingai daužosi, tarsi belsdamasi į ausį. Su tuo suvokimu tavo lėktuvas atsiplėšia nuo žemės, ir lieku vienas sėdėti purviname smėlyje prie tekančio vandens. Už nugaros burzgia kamanės, į ausį beldžias širdis, jaučiu tavo žvilgsnį iš aukštai.

Vakar man irgi skambino. Sakė, kad nutraukė tavo bylą.

Nežiūrėk tuo žvilgsniu. Tavo akys net už dešimties kilometrų gręžia manąsias kiaurai. Nežiūrėk, tik kilk, bėk nuo praeities, ragink lėktuvą mosuoti sparnais greičiau, pakilkit iki ten, kur kvėpuoti nebeįmanoma, kur nėra dulkių ir smėlio, kilkit aukštyn.

Nusileisi vietoje be praeities, tiesa? Ištrinta tapatybė, ištrintas veidas ir neapsėti pasėliai - nepriekaištingas asorti naujam gyvenimui, naujiems atsiminimams, naujai praeičiai kurti.

Ar žinojai, jog kamanės sparnai plasta aštuoniukės forma? Kamanės skrydyje daugiau harmonijos nei tavo planuose, mane supančiame smėlyje, regis, šiek tiek daugiau smiltelių nei tau pasakytų žodžių.

Ir, žinoma, daugiau nei tau parašytų laiškų.

Tavo lėktuvui pavargus, išsilaipinsi Naujojoje Žemėje. Įkvėpsi svetimo oro, žingsniuosi svetimu grindiniu, prisistatysi nauju vardu, užsuksi į parduotuvę nusipirkti kokio nors naujo puoduko čia nepardavinėjamai kavai vėlyvesniais rytais gerti.

O aš vis dar sėdėsiu ant purvino smėlio. Upė ir toliau tekės jūros link, kamanės vis dar plaks sparneliais trijų šimtų kartų per sekundę dažniu. Mintyse regėsiu jų ore braižomas aštuoniukes ir kartais pažvelgsiu dangun. Tačiau tavo žvilgsnis tikriausiai bus toliau nei už dešimties kilometrų, o lėktuvų sparnai bus neįtikėtinai tiesūs.

Nepaisant to, kad jie nutraukė tavo bylą.

• Septynioliktą laišką palaidojau smėlyje.

---

foto https://bit.ly/2FcArUW