pasaulis per daug iracionalus

Šiandien blog'e @trukdziai

---

artimiau

1. Gyvenimo motto - Sokrato - "aš žinau, kad nieko nežinau".

2. Knyga, kurią rekomenduočiau visiems perskaityti - Sartre'o "Siena", Brolių Grimų pasakos.

3. Labiausiai bijau negilaus vandens.

4. Skaičius, kuris neša sėkmę - septyniolika.

5. Mėgstamiausia vieta - ...

6. Labiausiai nesiseka sutelkt dėmesį darant tai, kas nuobodu.

7. Labiausiai sekasi dykinėti.

---

Brolių Grimų pasakos artimos nuo vaikystės?

Taip, nuo pat vaikystės.

Koks įsimintiniausias vaikystės įvykis? Ar tada supratai, kad gali kažką kurti?

Sunku išskirti kokį nors įsimintiniausią vaikystės įvykį. Tokio, kad susivokčiau, jog galiu kurti nebuvo, bet visą laiką viduje jaučiausi esąs kitoks, ne toks kaip kiti. Paradoksalu, bet visi taip jaučiasi. Visi ir panašūs tuo, kad skirtingi.

Ar aplinkiniai sakė, kad esi kitoks?

Galbūt kelis kart ir esu girdėjęs, kad esu kitoks, bet niekada to nesureikšminau. Nelaikau savęs nei geresniu, nei kažkokiu kitokiu. Manau, kad kitokiu tampi tik tada, kai suvoki kad esi būtent toks pat kaip kiti (berods A.Kamiu kažką panašaus sakė).

Ar viską sau leidi?

Aišku, kad neleidžiu sau visko. Aš ne Dievas. Jei pradėtume leisti sau viską, kiltų anarchija.

Ko neleidi sau?

Stengiuos neleist sau meluot ar kalbėt ko nežinau, stengiuos nedaryti niekam žąlos.

Tiki lemtimi?

Apie lemtį galiu pasakyti tiek, kad esu labai sutrikęs ir nežinau. Viena pusė manęs sako, kad yra, o kita - ne. Nors vis labiau linkstu prie to, kad pasaulis per daug iracionalus, jog galėtum pats viską nulemti.

Tiki aukštesne galia?

Negaliu pasakyt, kad nei tikiu, nei netikiu. Kartais esu iki panagių ateistas, kartais agnostikas. Manau, kad jei ir egzsistuoja kažkokia transcendecinė būtybė, tai ji visiškai kitokia nei mes įsivaizduojame. Vargu ir ar išvis su kokia nors religija ji būtų susijusi. Tačiau tai tik mano spėlionės, kaip yra išties tikrai nežinau.

Dažnai tenka spėlioti?

Taip, praktiškai vien spėlionės ir abejonės, mažai kas užtikrinta. Nesistengiu visko žinoti, nes tai neįmanoma ir jei net būtų įmanoma, viskas taptų nuobodu. Stengiuos žinoti kuo daugiau mane dominančiose sferose, bet šiaip nesiekiu ir niekad nesieksiu būti visažiniu.

Kuo negalima abejoti?

Abejoti negalima nebent mirtim - visa kita abejotina.

Kokios sferos domina?

Domina muzika, psichologija, filosofija, istorija, minimaliai politika.

Kokioj muzikoj save atrandi?

Daugiausiai alternatyvioj gitarinėje. Post-punk, shoe gaze, psychedelic rock. Žodžiu, įvairiausioje roko muzikoje.

Dažniau tenka remtis jausmu ar protu? Dažniausiai ir jausmais, ir faktais. Priklauso nuo situacijos. Renkuosi logiką kai reikia argumentuoti, nes jausmais prieš faktus nepasiginčysi, nori to ar ne. Jausmus daugiau saugau sau ir intymiems santykiams. Kas būna kai žmonės argumentuoja jausmais matome vakarų civilizacijose. Perdėtas politinis taktiškumas cenzūruoja žmonių kalbą, o tai itin pavojinga. Ir visa tai todėl, kad žmonės bijo žodžių ir neturi storos odos, todėl tildo kitus. Jie vadovaujasi jausmais, ne protu, o tai pasmerkta irracionalumui. Todėl įvairiuose ginčuose ar debatuose stengiuosi į viską žiūreti racionaliai, net jei mano jausmai ir bando įsikišt. Jausmus, kaip minėjau, pasilieku sau.

Tuomet nesi impulsyvus žmogus? Viską pasveri, pamatuoji?

Oi ne, aš labai impulsyvus. Bet bandau susitvardyt ir pagalvot prieš kalbant apie rimtus dalykus liečiančius visuomenę, kad ir kokia absurdiškai kvaila situacija. Šiaip, kas liečia tik mane, tai esu impulsyvus ir keičiu planus nuolat, esu nepastovus ir elgiuos dažniausiai kaip man patinka, jei esu atsakingas tik už save. Esu karštakošis iš prigimties.

Kas yra didžiausia iliuzija?

Kas yra didžiausia iliuzija yra labai abstraktus klausimas. Daugeliui tikinčių žmonių didžiausia iliuzija yra pomirtinis gyvenimas, kuriam tikisi gyventi amžinai. Manau, kad taip tikėdami žmonės nenugyvena savo gyvenimų visavertiškai, nes dalį egzsistencijos stato ant nebūties pamatų. O tai išties siaubinga.

Ne paslaptis, kad žmonės ir dabar stengiasi medicinos pagalba pasiekti tą amžiną gyvenimą ir čia žemėj. Linksti labiau prie laikinumo ar amžinybės?

Tai aišku, kad linkstu prie laikinumo. Jei turėčiau amžinybę, viskas prarastų prasmę. Visada turėčiau rytojų, nebūtų tikslo rodyt jausmus artimiems žmonėms, labai daug kas prarastų žavesį. Kadangi nežinau ar yra gyvenimas už mirties, todėl šį gyvenimą stengiuosi pajausti kuo daugiau. Amžinybėje nebūtų tam prasmės. Mane, kaip ir daugelį kitų, įprasmina laikinumas.

Vadinasi, žavesys laikinume, kas dar žavi?

Žavi daug įvairių dalykų, nuo tapybos iki muzikos, nuo filosofijos iki gamtos. Kartais žavi ir žmogus.

Kartais? Pagal Tavo pažiūras žmogus nėra visko centras, taip?

Žmogus nėra visko centras, nes mes esam tik maža dalis viso to, kas mus supa, bent jau Visatos mąstu. O žavėt gali ir maža dalis, kad ir ta pati gėlė. Tarp buvimo centru ir žavesio nėra jokios sąsajos.

Kodėl yra baimė negiliam vandeniui? Kiti kaip tik bijo gelmės.

Veikiausiai todėl, nes gelmė nenuobodi, nors ir gasdinanti.

Kas Tau yra nuobodu? Nuobodu tai kas nesužadina nuoširdaus noro mokytis ir tyrinėti, arba užsidarymas aide, kai girdi tai, ką jau pats žinai.

Ar galiu teigti, kad nuolat mokais? Koks buvo paskutinis dalykas, kurį išmokai?

Taip, gyvenimas nuolatinė edukacija. Paskutinis dalykas, kurį išmokau - žmogus įsižeidžia dažniausiai tik tada, kai jam sakoma tiesa. Niekas nesureikšmina nei neteisingų kaltinimų, nei įžeidimų. Apie tai rašo Dostojevskis “Broliuose Karamazovuose”

Nenurodei mėgstamiausios vietos, o gal yra kažkokia vieta, kur nuo visko pasislepi?

Megstamiausios vietos neturiu, bent jau kol kas. Nėra ir vietos kurioje mėgčiau slėptis, nebent vienatvėje.

Dažnas bijo vienatvės, kaip ją prisijaukint?

Taip, tikrai, dažnas bijo vienatvės. Jos prisijaukinti neįmanoma, jei nesi pasiruošęs/nenori pažint savo tamsiausių dėmių. Taip yra todėl, kad vienatvėje neįmanoma būt veidmainiu, nes savęs neapgausi. Jei esi pasiryžęs pamatyt savo skyles sieloj, tada vienatvę ir prisijaukinsi. Jas pamatęs galbūt sugebėsi ir užkamšyt. Tačiau tai niekam nėra lengva.

Kuo žavi vienatvė? Ar ja gali dalintis ir su kitu? Vienatvė žavi tuo, kad joje kuri pats save bei dažniausiai supranti įvairių dalykų apie vidinį pasaulį, kartais ir prastai nuteikiančių, bet jei įsiklausai - mokančių. Nemanau, kad įmanoma dalintis vienatve. Tai prieštarautų pačiai vienatvės sąvokai.

Nyka - Niliūnas savo dienoraščiuose teigė, kad vienatvė - vienintelis autentiško buvimo būdas. Vadovaujies tuo? Tuose pačiuose puslapiuose jis rašė "‘tik Sandrai grįžus iš kelionės aš ir vėl tikrai galiu būtu vienas, žinodamas, kad ji yra, ir mano žodžiai vėl atgauna vienatvės spalvą ir prasmę.’. Ar tai Tau nepažįstamas jausmas? Čia prieštaravimas ir sąvokai, ir pačiam sau?

Visiškai sutikčiau su Niliūnu. Manyčiau, kad vadovaujuosi. Tik pridėčiau, kad vienatvėje tą autentiškumą galima ir sunaikint, ir išaugint. Galbūt ir šiek tiek pažįstamas jausmas, bet negaliu pasakyt, kad sutinku. Šią citatą galima interpretuoti taip, kad jos buvimas šalia įprasmina jo egzsistenciją ir vienatvę. Galbūt kai Sandros nėra jis jaučiasi vienišas. O būt vienam ir vienišam yra du skirtingi dalykai.

Ar rašymas įprasmina Tavo vienatvę? Taip, manau įprasmina.

Kada pradėjai rašyti?

Maždaug prieš metus, nors šiek tiek rašinėjau ir anksčiau, prieš du metus.

Tai atradai rašymą netyčia? Ar kažkas paskatino?

Iš tikrųjų net nežinau. Labiausiai atsigręžiau į rašymą praeitais metais. Vos nesąmoningai išrašiau kai kuriuos sukrėtimus, iš pradžių ne eilėmis, vėliau kažkodėl jomis. Nesuprantu pats, atrodo lyg išnirau iš gilios pasąmonės Įdomiausia tai, kad pats poezijos nemėgstu ir neskaitau. Gal pats nesu pribrendęs ar kažko bijau ir save sulaikau nuo to. Viskas ką parašau - visiškai iš savęs ir įvairių perskaitytų ne eiliuotų kūrinių. Todėl kūryba ir yra tokia laužyta, nenuosekli, gan sausa ir nelabai meniška. Galbūt ateityje tai keisis. Kodėl pradėjau rašyt poeziją taip ir nesuprantu.

Kas lemia tokią savikritiką?

Esu labai savikritiškas daugiausiai dėl to, kad esu perfekcionistas. Labai šiurkščiai vertinu tai ką darau, ypač kai kuriu. Dar ir todėl, kad suprantu kaip pats nemėgstu per daug sentimentalių, saldžių, banalių rašliavų. Todėl stengiuos kuo labiau to išvengti, rasti naujų būdų kaip panaudoti žodžius. Ir nežinia ar visa tai man gaunasi. Nenoriu kurti vien perdėm jausmingų tekstų, be jokios transcendencinės reikšmės, prasmės. Grožis be prasmės man nėra grožis.

Ar daug šitame amžiuje beprasmio grožio?

Šitam amžiuje grožis, mano manymu, yra apskritai mažiau stulbinantis nei pavyzdžiui, Renesanso epochoje. Beprasmis grožis vyravo visada, ir anksčiau, ir dabar. Tačiau dabar jo pastebime daugiausiai dėl socialinių tinklų ir technologijų. Tačiau tas beprasmis grožis taip pat yra subjektyvus, tad kas man beprasmiška, kitam gali būti gyvenimą keičiantis menas. Man asmeniškai beprasmio grožio šiame amžiuje daug.

Bandai atsiriboti nuo jo? Nelabai išeina atsiribot, bet iš jo išmokstu to, ko pats neturėčiau daryt.

Vadinas, beprasmio grožio nepropogavimas yra vienas iš standartų sau ir aplinkiniam. Ar tai sukelia kažkokių nemalonumų? Dar labiau sumažina draugų ratą?

Nepavadinčiau to standartu. Veikiau asmeniniu nusistatymu, kurį taikau sau. Kiti gali kurti ką nori, kaip nori. Visgi jiems tas grožis labai reikšmingas. Aš jų grožiu nesimėgausiu, bet tai nėra standartas. Nesukelia nemalonumų, nors kartais su mano nuomonėm ir nesutinka. Tai yra gerai, nes girdėt vien aidą yra nepaprastai nuobodu, iš aido niekad nekyla diskusijų. Draugų ratu nesiskundžiu, jų turiu užtektinai. Žodis draugas man reiškia daug, todėl juo lengvai nesišvaistau.

Dėl ko dažniausiai aplinkiniai nesutinka su Tavo nuomone?

Nežinau. Dažniausiai pats ieškau diskusijų ir prasmingų ginčų, kuriuose ko nors išmokstu.

Tai nesi labai kategoriška asmenybė? Ne, tikrai nesu. Esu atviras argumentuotai nuomonei ir kritikai. Nuobodu užsidaryt savam kvadratiniam metre nuo kitų balsų.

Ar galima būti kategorišku pasaulyje, kur viskas greitai keičias?

Aišku, kad galima. Kai kurie žmonės tokie ir yra. Kategorišku galima būt praktiškai dėl daug įvairių dalykų: meno, moralės, politinių pažiūrų. Tik kategoriškumas gali apakinti ir siaurinti pasaulėžiūrą. Verčiau daugiau abejoti, tada viskas bus realistiškiau.

Vengi etikečių? Kokią etiketę Tau dažniausiai lipdo aplinkiniai?

Vengiu etikečių ir jų labai, labai, labai nemėgstu. Nenoriu priklausyti vienai žmonių grupei, nes tai riboja. Dažniausia etiketė ‘filosofas’, bet negaliu pakankamai pabrėžti kaip nekenčiu šito “titulo”. Kai man sako pasako žodį “filosofas” man mintyse kyla tokie žmonės kaip A. Dostojevskis (nors ir ne visai tinkama vadinti jį filosofu) F. Nietzsche, A. Kamiu. Tad natūralu, kad pykstu ir skamba absurdiškai pastačius save prie tokių žmonių. Nesu nusipelnęs tokios etiketės ir nežinia Ar kada nors nusipelnysiu. Todėl labai nemėgstu, kai vadina nepelnytai ir grūda į rėmus.

O gali kažką pelnytai grūsti į rėmus? Dažniausiai visi nori būti be ribų arba už jų.

Pelnytai niekam nereikia grūsti į rėmus, nes jie jiems tinka. Nereikia naudot jėgos. Paradoksas, kad visi nori būti už tų ribų, bet kuo daugiau žmonių nori, tuo labiau tos ribos plečiasi. Masė kartoja, kad nenori būti pilka mase, taip tapdama jos dalimi. Išvis, reiktų pamastyti gerai ar tikrai norim būt už rėmų ribų, nes žmonės į kitokius žiūri nepatikliai, neramiai.

Kuriai masei save priskiri?

Neįsivaizduoju. Turbūt žmonių masei, kuri kartais pamąsto daugiau nei kartą per mėnesį, o tokių žmonių daug. Ir dėl to džiaugiuosi.

Bet nelaikai savęs pilka mase?

Nelaikau savęs nei pilkos masės dalim, nei ne dalim. Esu visuomenės dalis. Dar priklauso ir nuo to kaip tą pilką masę apibūdinsi.

Koks filosofas arčiausiai širdies?

Turbūt artimiausias širdžiai yra F. Nietzsche, jo mintys apie kančią, savęs realizaciją, moralę. Aišku, kad aš suprantu maždaug 0% ką jis rašo, bet jaučiuos artimas jam. Kadangi jo filosofijos niekas nesupranta visiškai, tai daug vietos interpretacijai ir nagrinėjimui.

Prieš porą dienų pati baigiau skaityt Nietzsche ‘ecce homo’, knygos skyriuje ‘kodėl aš toks protingas’ (nuostabus pavadinimas, negaliu nepaminėt), jis rašė ‘esu pernelyg smalsus, pernelyg abejotinas, pernelyg valiūkiškas, kad pasitenkinčiau kietu kaip kumštis atsakymu.’ Skamba kaip Tu, ne? Beje, čia jis rašė apie Dievą.

Pavadinimas tai tikrai nuostabus, pritariu. Ir citata puikiai parinkta. Taip, sakyčiau taikliai mane apibūdina. Nieko nėra užtikrinta ir niekas iki galo nėra aišku, todėl abejonės trupinys nepakenks niekad. Dievas toli gražu nėra užtikrintas ir vargu ar kada nors bus. Todėl ir reikia abejoti.

Grįžtu prie vertinimo ir prasmės. Ar kitus vertini taip pat kritiškai? Ar tokie standartai aukšti tik pačiam?

Taip, vertinu taip pat kritiškai, tad natūralu kad ir pats iš savęs reikalauju to paties.

Ar gali rašymas suteikti prasmę?

Universaliai, nemanau, kad gali. Kiekvienas individualiai renkasi kokią gyvenimo prasmės bus, ar išvis nebus. Asmeniškai man suteikia, bent dalį tai tikrai.

O kam kita dalis prasmės priklauso?

Veikiausiai santykiams su įvairiais žmonėmis, visgi žmogui kontaktas su aplinkiniais yra būtinas, net jei ir esi itin linkęs į introvertizmą.

Ar Tau svarbu pasauly palikt kažkokį pėdsaką? Tai daugelio žmonių gyvenimo prasmė.

Žiūrint koks tas pėdsakas, bet turbūt taip. Norėčiau palikt geresnį pasaulį, nei tam kuriam gyvenau. Jei per gyvenimą išeis padėti bent vienam žmogui morališkai, jau bus gerai. Paliktas geresnis pasaulis ir pagalba bent vienam žmogui yra lygūs?

Taip, bent minimaliai geresnis tai tikrai. Jei išties tam žmogui padedi.

Ar pats lauki pagalbos? Ne. Stengiuos išgyventi viską pats.

Bet pats nori padėti, tai leidi kitam padėti, jei ta pagalba nelaukta? Taip, jei pagalbos išties reikia. Suprantu gerus žmonių ketinimus, bet pagalbos prireikia retai. Faktiškai dar niekad nereikėjo psichologinio palaikymo, nors kartais atrodo, kad pasiekiu savus limitus. Jei tikrai kada nors reikės pagalbos, nesvarbu kokios, manau priimsiu. Bet tik tokiu atveju, jei tai artimas žmogus. Nemėgstu imt, lengviau duot.

Skamba kaip labai retas atvejis, dažnam jum reikia pagalbos, kad ir mažos, o čia nereikia ir psichologinio palaikymo. Kas padeda toki dvasios tvirtumą (ar kaip čia išsireikšti) palaikyti? Turi kažkokius būdus? Ne, neturiu. Paprasčiausiai įvairūs išgyvenimai ir nemėgimas atsivert žmonėms padėjo tapti vis labiau nepriklausomu. Todėl ir rašau, nes tai vienas iš būdų kaip save gydyti, savotiška terapija. Nors ta kūryba ir nėra gera, tačiau likt sveiku padeda. Tada turbūt tai ir yra vienas iš būdų išgyventi.

Kokia didžiausia šio amžiaus žmonių yda?

Labai sunkus klausimas. Nežinau ar net galiu atsakyt. Mano galva, tai veikiausiai populiarumo troškimas bet kokia kaina.

Ar žmogui kažkada gali būti gana to populiarumo? Turbūt kiekienam individualiai. Kai kurie garsūs žmonės jo ir visai nemėgsta​.

Ar normalu gėdytis praeities?

Taip, visiškai normalu. Mes tik žmonės. Svarbiausia iš tos gėdos išmokti ir suprasti kodėl taip jauteisi, ką padarei. Kartais ta gėda gali būti net ir sukelta kitų žmonių pastangomis, tad į viską reikia atsižvelgti. Aš šiandienio savęs gedysiuos jau rytoj. Tai rodo, kad mokaisi.

Kaip pasirinkai savo slapyvardį, kuris lyg ir keitėsi?

Slapyvardį pasirinkau motyvuotas tuo metu nagrinėtų religinių tematikų, bet greitai jį išaugau, tada buvo dar keletas, bet jie nelipo visiškai, kol apsistojau ties šiuo. Trukdžiai/Trikdžiai lengvai suprantamas pavadinimas, kurį kiekvienas gali interpretuoti pagal asmeninius poreikius. Man “Trukdžiai” reiškia savas kliūtis, kovas, klausimus ir atsakymus, kartais save patį.

Kokia buvo paskutinė įveikta kliūtis? Paskutinė įveikta kliūtis turbūt buvo pavasarį, dėl kūrybos.

Pavasaris visada atneša naujų vėjų?

Ne visada, bet atneša. Ir tie vėjai dažniausiai nėra labai gaivinantys. Bet priklauso nuo nuotaikos.

O rudens vėjai kažką atneša ar tik išneša?

Ruduo dažniausiai atneša melancholiją, įvairius išgyvenimus, bet ruduo patinka labiau. Geriau pavyksta nagrinėti save skausme, nei džiaugsme. Tad ir atneša, ir išneša.

https://www.instagram.com/trukdziai/