Lentyna. Kauliukų žmogus. Einšteino sapnai.

Luke Rhinehart “Kauliukų žmogus”.

Dar net nepradėjus skaityti šios knygos iškyla daug klausimų – “Kodėl rašytojas George Cockcroft slepiasi po tokiu slapyvardžiu?” “Kodėl jis sutampa su pagrindinio knygos veikėjo vardu?” Ar tai autobiografija? Jei ne, ar istorija bent kažkiek paremta autoriaus gyvenimo įvykiais? Ar autorius vadintų save “kauliukų žmogumi”?

Pagrindinis knygos veikėjas – psichoanalitikas, kuriam atsibosta rutina ir netyčia suranda būdą jai paįvairinti – kauliukus. Išmestas jų akučių skaičius lemia jo gyvenimo sprendimus, nebėra jokių normų ar ribų, galima rizikuoti viskuo. Vienintelė taisyklė – visada paklusti atsitiktinumo išrinktam sprendimui. Lukas tokiu būdu leidžia nuspręsti, kaip elgtis su pacientu, ar būti nekorektišku, kokį vaidmenį pasirinkti vienai dienai, ar išduoti ir palikti šeimą. Vyras į kauliukus pradeda kreiptis kaip į dievybę, valdančią visas jo gyvenimo sudedamąsias dalis. Nepaisydamas net pačių absurdiškiausių sprendimų, į šį “rutinos paįvairinimą” Lukas įtraukia savo artimuosius, kolegas, pacientus, kartais pasiteisindamas, kad visa tai tik eksperimentas dėl darbo, o kartais nepasakydamas nieko ir leisdamas kitiem jį laikyti visišku bepročiu.

Knyga pribloškia savo vulgarumu, septinto dešimtmečio pažiūromis, absurdiškomis idėjomis, kurios peržengia visas visuomenės normas, matyt, todėl ši knyga prieš porą dešimtmečių keliose šalyse buvo uždrausta.

Knyga tiems, kas nori skaitydami pasijuokti, užpykti, nustebti, pasišlykštėti, susimąstyti apie tai, kas yra normalu, tiems, kuriems patinka psichologinė grožinė literatūra, pavyzdžiui, John Fowles “Kolekcionierius”.

Šiek tiek citatų iš knygos:

Suprask save, susitaikyk, kad esi, kas esi, bet nebūk savimi.

...plauk pasroviui, net jei ta srovė beprasmiška.

Žmonės turi išmokti patogiai jaustis pereidami nuo vieno vaidmens prie kito, nuo vienos vertybių sistemos prie kitos, nuo vienokio gyvenimo prie kitokio. Žmonės neturėtų būti varžomi apribojimų, šablonų ir normų, kad galėtų naujai mąstyti, jausti ir kurti.

Baimė patirti nesėkmę nėra įgimta žmogaus sielos savybė.

Vieną gražią dieną kokia nors aukštesnė būtybė parašys beveik tobulą ir visiškai sąžiningą autobiografiją:

- Aš gyvenu.

Normali, visapusiška asmenybė priešinasi įvairovei ir permainoms.

Man skaudėjo, aš kankinausi, vadinasi, aš gyvenau.

Tačiau normali asmenybė šiandien - tai frustracijos, nuobodulio ir nevilties pavyzdys.

Mes niekada nežinom, kas mums į gera.

---

Alan Lightman “Einšteino sapnai”.

Ši knyga susideda iš miniatiūrų, kitaip tariant, sapnų, kuriuos dvidešimto amžiaus pradžioje (neva) susapnavo ne kas kitas, o to amžiaus mokslo genijus. Tuo metu, kai dienomis kurdavo reliatyvumo teoriją, naktimis sapnai susipindavo su paties Einšteino mintimis ir jis regėdavo pasaulius, kurie turėdavo vis kitokius santykius su laiku. Manau, ne kartą esame susimąstę (o mes blog’e esame ir rašę), kas būtų, jei galėtume valdyti laiką, jei jo nebūtų, jis sustotų, jei laikas eitų atbulomis, turėtų kitą pavidalą, priklausytų tik mums, pagrindinis veikėjas tai regi sapnuose. Knyga pabrėžia laiko ir žmogaus santykį, gyvenimo trapumą, išryškina šiuolaikinio žmogaus mąstymo ydas, leidžia skaitytojui pajusti visiškas priešingybes – gyvenimo šia diena ir nemirtingumo idėjas.

Sapnuose nuostabiai persipina poetiškumas, kasdienybė ir filosofinės, mokslinės idėjos su fantastikos elementais.

Patiks tiems, kas skaito Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, noveles, ieško knygos, kurią greitai būtų galima perskaityti, bet paliktų neblėstantį įspūdį, ir tiems, kuriuos domina/nedomina (pasirinkite patys) fizika ir nori pamatyti ją iš kitos perspektyvos, nes net ir mokslas gali būti poetiškas.

“Einšteino sapnai” – tai balansas tarp svajonių ir racionalaus mąstymo.

Šiek tiek citatų iš knygos:

Namuose laikmačių jie neturi. Vietoje jų klausosi savo širdies tvinksnių.

Laikas aiškiai išryškina, kas gera ir kas bloga.

Šio pasaulio tragedija ta, kad kiekvienas esti vienišas. Nes praeities gyvenimo negalima dalytis su dabartimi. Kiekvienas laike įklimpęs žmogus yra įklimpęs vienas.

Kol šypsena atsakoma į šypseną, išoriniame pasaulyje pasikeičia metų laikai.

Pasaulyje be ateities kiekviena vienatvė yra galutinė.

Jie pakliuvo į savo išradingumo ir įžūlumo spąstus. O sumokėti privalo savo gyvenimais.

Nė vienas keliautojas negrįžta į miestą, iš kurio atkilo.

---

Už knygas dėkojame Sofoklio leidyklai!

www.sofoklis.lt

www.instagram.com/leidyklasofoklis/