Stipriai sustaugia vėjo balsas. Naktinis autobusas. Juokauju. Ji stovėjo viena.

v.apostrofas
Jul 27, 2018
2 min read

Stipriai sustaugia vėjo balsas Ir medžiai susikūprinę nutilo Čia siautė pavasario pavakarys Plius minus nesilpnos audros.

Tuščia stiklinė atmena Prisilietimus sužvarbusių delnų. Tykioj nakty skrebena plunksna Tik ji užgniaužia vienišus šauksmus. Nors vėtra dar nesiruošia sustoti Bet pasigirsta kitas balsas Ir duetu užtraukia Liūtis ir šiaurrytis. Pavargę akys tešviečia pusiau Užgęsusios stalinės lempos tamsoje Jos matė per mažai Ir suvokė per daug. Ryte suklykė pūga Baltai apliejusi gatves. Beveik tuščioj stotelėje rajono Vienišas keleivis dreba. Chaotiškai besikeičiant orams Mintims vis šaukiant bosu Išgirsti darosi sunkiau Vilties šnabždesius.

-----

Naktinis autobusas

Pro šalį bėgantys žibintų mirksniai Akis pažadina nuvargusias Nuo nuolatinio maratono išdidžiai Vadinamo gyvenimu. Sušalę pirštai pamažu atgauna spalvą Įkyrus pranešėjo balsas neberanda kelio Į besidaužančią stiklan keleivio galvą Užmigdytą trankaus muzikos takelio. Pilki vienodi pakeleivių veidai Nebejaudina žavios merginos kvepalai Tik šviečia telefono atspindys Moksleivio kaktoje. Vienodai supantis naktinis autobusas Paklydusius pavargėlius siūbuoja Tylios nakties akivaizdoje Užgroja Elvis Prarastus žmones pametame šalia Bet neišdrįstame nustumti tolėliau. Tylioj nakty Sugrįžta jų akys.

-----

Juokauju

Tik tom beprotiškai karštom gegužės dienomis, Kai veidą laukan išleisti galima nebent Ryte ar naktį, Kai svylančios asfalto duobės Ir dulkių debesis praslenkantis Išblukina akimirkas, Ir klykiantis triukšmas galvoje, Šiek tiek primenantis grandininio pjūklo Ir betono plokštės susidūrimą, Užgožia širdį ir viltis, Vėl suprantu, kad nebemoku (O gal netrokštu mokytis iš naujo?) Pamiršti juoką tavo Ir rimtą veidą, tarsi liūdną, Kuris vis slepia lengvą šypsnį, Kai ištari : Juokauju

-----

Ji stovėjo viena

Ji stovėjo viena. Minioj išvargintų veidų Ir suformuotų nuomonių, Neišgyvento skausmo ir euforijos, Kasdienių rūpesčių išniekintų kūnų, Ir sutrypto, į paskutinį purvą sutrypto, Gailestingumo. Ji stovėjo viena. Pro ją važiavo taksi ir troleibusai, Kaukė greitosios sirenos, Prasilenkė laivai ir traukiniai, Vaikai prabėgo šaukdami, Ant suolo netolies užmigo elgeta, O vieniša mergaitė karštame duše Tyliai pravirko Taip baigėsi dar viena diena.. Ji stovėjo viena. Viena kai lyja Viena kai saulė spigina į veidą taip Tarytum čia pat bandytų odą nudeginti Viena kai liūdna Viena kai gera Viena kai prakeiki pasaulį Ir nori, kad visi eitų toli toli Viena, kai jautiesi vienas. Viena, kai visada...