pasidaro paprasta gyvent

Šįkart kalbinu labai nepaprastai šiltą, linksmą ir nuolatos geras idėjas transliuojančią @thecookiegirl25. Susipažinome žinutiškai, o kalbėjomės vėliau susitikę Mint Vinetu knygynėlyje tol, kol šis užsidarė, tad pokalbį baigėm netikėtai. Gero skaitymo ir gerų dienų!

---

artimiau

1. Gyvenimo motto - Work hard, play harder. Nes, žmonės, iš ko gyvenimas ir susideda: darbo ir linksmybių, o tam, kad turėtum linksmybes (aš kalbu apie keliones, draugus ir kitus sielą bei kūrybiškąją esybę, logiką praturtinančius dalykus, jei ką), reikia ir padirbėti. Ne tiek pinigine prasme, bet ir savęs vystymo. Nes kaip tu, būdamas visiška tabula rasa, gali nerti į nežinomybių ir baimių kupiną pasaulį? Pirmiau save turi paruošti, išmokti būti su savimi, jog galėtum drąsiai būti su kitais ir visu gražiuoju pasauliu visu gražumu. Juk pasaulis - mūsų namai. Turime su savo vidiniu pasauliu į jį įsilieti,

susitapatinti ir kurti stebuklus. Nugalėti viską. Dar patinka Alberto Einšteino mintis: "Gyvenimas yra tarsi važiavimas dviračiu. Norėdamas išlaikyti pusiausvyrą turi nesustoti." O aš ir šiaip myliu dviračius, taigi ir gyvenimą :)

2. Knyga, kurią rekomenduočiau visiems perskaityti - Oo, klausimas, į kurį atsakant neverta išsiplėsti, na, sakyčiau, nevalia :D čia ne vieta anotacijoms, nors parašyčiau laisvai, tačiau paskaitykite būtinai! Rekomenduoju (tvirtai, be abejonių): Hermano Hesės "Stepių Vilką" bei laaaaabai seniai, gal dešimties metų skaitytą Natali Zane Babit "Amžinieji Takiai". Suprasit visas užslėptas paslaptis ir tiesas perskaitę :)

3. Labiausiai bijau - tokios baimės: kad dėl mylimų žmonių po kokių penkerių metų galėčiau padaryti daugiau nei dabar (neretai veikiu principu jaunystė-durnystė, ir šiaip esu hedonistė egoistė, vaikaus ir vaikau pasaulio vėjus ir neriu į gelmes, pamiršdama aplinkinius, kurie manęs NIEKAD nepamiršta), tačiau aš su tuo kovoju, naa gal per smarkiai skamba, bet gyvenimas, o ypač jo atradimas, laimės ir kitų šviesulių paieškos, tai ir reiškia. Karą. Tačiau vienas lauke ne karys. Visi už visus ir visi už vieną. Ir mūsų visų, vabalėlių, sulipdytas didelis skruzdėlynas - pasaulis.Bijau, jog kalbėsiu, mylėsiu, norėsiu, elgsiuos, svajosiu, susidorosiu, nedrebėsiu, kutensiu (juokauju), žymiai įdomiau ir drąsiau nei dabar. Na viena sritis - bendravimas - yra ta, kurioje jaučiuosi perfekcionistė. Nes kadų kadaise, už 333 jūrų marių gyveno mergaitė pelenų plaukais, kuri nežinojo, kas tie žmonės yra, o ir žmonės, na ne visi, sakyčiau, netinkami, nenorėjo sužinot, kas ta mergaitė Medeinė.

4. Skaičius, kuris neša sėkmę - Uuu, aš kartais pastebiu, jog numerologija ateina į mano gyvenimą :DD visur pastebiu dėsningumus, kaip Fibinačio sekoje ir psichologijoje. o jei rimtai, tai.. 4, kaip ir šitas klausimas?! Dar 25 toks nieko, visur jo ieškau, paieškas pradėjau nuo savo gimimo liudijimo. Va kartais į pačius paprasčiausius klausimus atsakymo nežinau, gi nerašysiu atsitiktinio 67460554 :D Į paprasčiausius, mieliausius klausimus atsakymai ateina gyvenimo gale, tai jau tikrai tas gyvenimas sėkmių prineša.

5. Mėgstamiausia vieta - Oooooooo! Kur visąlaik gera būti? Aš tokia explorer'ė kaip naršyklė Internet Explorer, tik vietų ieškau be interneto, o širdimi ir siela, lydima kitų širdžių jaunatviško juoko plakimo. O būti gera su žmonėmis, kartais užtenka ir vieno, ypatingo, kad visoooos aplankytos vietos, kampeliai, skerstgatvėliai tamptų mieli. O jei rimtai, nors aš čia visą širdį išlieju, jei ką, žinokit, tai namai. Prie ežero namas ar butas mieste. Net nebesvarbu. Svarbu tai, kokius namus tu PATS susikuri. Keliauti yra be proto gera, bet grįžti ten, kur gali visas patirtas emocijas ir mintis susidėti į lentynėles ar nutapyti paveikslą, visada geriausia. Nesuprantu žmonių, kurie sako, jog jiems jų namai nepatinka, jie lekia pas draugus ar kur kitur būna, grįžta tik pavalgyt ir iš tėvų 10€ ant junk food'o pasiimti. Tai yra bėgimas nuo savęs. Namai tai tu pats. Kiekvienas privalo turėti save ir jį atspindintį kampelį, nors ir mažytę nuosavą karalystę. O šiaip aš taip jaučiuos daugelyje man patinkančių vietų, matyt, ir aš joms patinku. Žmonės, geri žmonės, geroms vietoms teikia gerą energiją. Kaip greitakalbė čia, ane? Nuo to, koks tu esi, tokia vieta ir patampa. Pavyzdžiui, Mint Vinetu Vilniuje. Patikėkit, kad ir kiek kartų buvau, tik ŠIANDIEN nuodugniai išnagrinėjau su draugėmis ir nieekur nenorėjome išeiti.

6. Labiausiai nesiseka - ramiai vairuoti ir jaustis toj kelių ekosistemoj saugiai, lyg niekur nieko vairuojant mėnesį. Ir paruošti save, jog reikia išlaikyti praktikos egzaminą, o ne klausytis kitų pasakojimų, kaip jie klojo pinigus ir taip toliau. O dar.. Suvaldyti laiką, nors čia nieko originalaus tuo nepasakiau, visuotinė problema. Visko daug, per daug, pats nori būti tobula su kiekviena diena, o žiūrėk, kaip imi ir pavargsti nuo nuolatinio tobulinimosi. O jei ilsiesi, imi priekaištauti, kad tingi net knygą atsiverst. Nori būti suaugęs, gi tau aštuoniolika, bet imi ir paslysti gyvenimo kely neapdairiai, tada gėda. Pelėda. Apuokas. Žodžiu, abi kvadratu. Nors... Kuo daugiau darai, tuo vis vien didesnė tikimybė, kad gali PASISEKTI. Kai šypsaisi pasauliui, pasaulis ima šypsotis ir tau. Tai vadinama geraisiais likimo pokštais.

7. Labiausiai sekasi - suvokti tai, kas tau nesiseka. Taip, būna ir taip. Bet iš tikrųjų tai ieškoti naujų galimybių, multitaskint, džiaugtis gyvenimu, kultūra ir gražiomis kitų idėjomis bei darbais. Tai motyvacijos šaltinis. Sekasi bendrauti itin unikaliai, kartais per daug šmaikščiai su tėvais. Aš juos myliu, mama, tete, linkėjimai, ačiū, jog išspyrėte mane į šį jums gal ir nebesudėtingai atrodantį, bet vis tiek nuostaabų, pasaulį, gerai, jog ne į Plutoną, nors ir ten galėčiau atrast, kas sekasi.

---

Ką veikei prieš pusantros valandos?

Prieš pusantros valandos aš supratau, kad yra labai gera nueiti į savo vieną neseniai atrastą gan mylimą vietą nuo Stiklių gatvelės pasukus į tokį kiemelį paslaptingą. Ne taip ten gėlyčių prisirinkt, bet pasėdėt ramiai ir pažiūrėt pro bromą, kur yra tokios durys, kaip eina praeiviai arba turistai ir ar jie tave stebi, kai tu ten esi, ar jie nori užeiti, nes ten šiaip nieekas nebūna, tenai tik paminklas stovi...

Aai, tas, kur Metraštiniko kiemelis? Ten kur raudonos plytos, ne?..

Taaip, taip, taip, taip, taip, taip, ten, kur kavinukė, ten kažkoks tai restoranėlis yra ir ten...

Jooo, ten, kur Medeinė šalia...

Taiiip, taip, taip, ten jau tas kitas... Tai vat...

Eik tu sau... Tai sėdėjai, stebėjai žmones...

Ir sėdėjau, ir stebėjau, ir labai labai gerai buvo... Aš jau šiandien labai norėjau miego, galvojau, dar pamiegosiu, bet... Ateis galbūt kažkas, mane supakuos, kaip mažą dovanėlę ir išsineš.

Kalėdų dovanėlę?

Nu, kaip vakar, ne, užvakar, buvom susitikę su draugu, tai sako, susitinkam liepos dvidešimt ketvirtą, sakau, palauk, o kas tas liepos dvidešimt ketvirta? Sako, liepos Kūčios.

O tai tada liepos Velykos neaišku kada?

Vat niekada, ir jeigu tau parašys “susitinkam per liepos Velykas?”...

...tai žinok, kad jis nenori su tavim susitikti.

Turbūt, turbūt, čia ženklas.

Arba per kokias liepos Užgavėnes.

Čia auč..

“Kaip atsikratyti žmonių”.

Paprastai, pasiūlyk jam susitikti per liepos Velykas.

Na, arba per rugpjūčio.

Arba rugpjūčio. Bet rugpjūtį, jeigu susitiksit, bet kada, net jeigu ir nebus tų Velykų arba Užgavėnių, bent jau žvaigždės bus. Ir labai gražu, dar jeigu abudu žmonės mėgsta naktį, paaaslaptis, tamsą...

Bet dabar daug žmonių mėgsta visa tai, ne?

Jo, nes paprasčiau. Nelieka to, žinai, to kūno matymo, išvaizdos kažkokios. Nereikia stengtis, kaip tu atrodai, tu tiesiog nori tą žmogų girdėt ir jaust tiesiog, nes tu tuos žodžius priimi su širdim, sakau, bendrauji ne su to žmogaus apvalumais ar ten kokiais plaukais ar kažkuo, o su jo siela bendrauji... Ir todėl, kai yra tamsa, tai yra geriausia tą žmogų pajusti, nebūtina matyti, tau reikia išgirsti. Ir aš dar ką vertinu labai, kad tu ne tik išgirstum, bet tu ir klausytum.

Bet gaila, kad tik naktį... Iš tos pusės vertini naktį dėl tokių dalykų, nors tu galėtum kasdien tą, žinai, nešt.

Bet kasdien turbūt prarastų tokį... Tokį žavesį, o čia, žinai, parašai: “Susitinkam, eei, drauge mielas, suvalgyt kokių vynuogių ar pasisupt ant mūsų mylimųjų vaikystės sūpynių, ten, kur mes buvom kaimynai, bet niekada per aštuonerius metus nesusitikom ir nepasisupom. Davai, pirmyn, po dešimt metų susitinkam, va jau aštuoniolika, galim suptis”. Ir šiaip, naktis yra toksai kūrybinis metas žmonių tokių, kurie išlenda, kai niekas nemato, ir jie gali visiškai laisvai reikštis, tai daryt, ką nori, o dieną jie turi eit kaip robotukai pagal savo atsakomybes ir darbus, turi padaryt tą, tą, tą, aną, čia šitą, bet kai viskas nurimsta, tada jų prigimtis tikroji sužvėriškėja ir jie pasileidžia laukais.

Bet kodėl tada taip neišeina... Kodėl tada, taip išeina, vos ne slapstais nuo savęs? Naktį tavęs kaip ir nemato, tai tu jauties kažkaip laisvas būti savimi.

Va taip, taip išeina, jeigu žmonės nori kažko iš gyvenimo daugiau, negu tik atlikti kažkokią pareigą, atsakomybes prisiimti... Matai, čia yra natūralu, kad žmogus nori turėti kažkokį tvirtą gyvenimo pagrindą, ir pavyzdžiui, aš kaip skaitau su žmonėmis visokiais interviu, ir ten rašo “Nu, šiaip aš esu menininkas, dirbu kažką, ir aš šiaip vat gal noriu, vat dabar nežinau, studijuosiu arba VDA kokį grafinį dizainą, arba į mediciną stosiu”. Sakau: “Palauk, žmogau, o tai ko tu plėšaisi, kur tavo tikrasis pašaukimas? Ar tu čia nori stot dėl to, kad tau mama liepė, ar dėl to, kad ką tu visą gyvenimą darei ir kas tau buvo svarbu ir kuo tu gyvenai?” Tu tuo gyvenai, tu net negalvojai, ką darai, pavyzdžiui, aš negalvoju, kaip aš piešiu, aš negalvoju, kaip aš fotografuoju, negalvoju, kaip skaitau, arba kuriu teorijas visokias, mintis, negalvoju, kaip bendrauju, nes tai jau yra gyvenimas, tai apie gyvenimą nereikia galvot, kai tu jį gyveni... Reikia tiesiog jį išgyvent, nes kuo daugiau galvosi, tuo tiesiog išeis galvojimas, permąstymai, apmąstymai, o ne pats gyvenimas.

Tai ir pasilieki tą gyvenimą nakčiai.

Taip, taip išeina tada, kai tikrai niekas nemato, ir... Dar ypač svarbu susirast tų žmonių, kuriems vis dėlto tu gali pasirodyt. Ir kurie, jau visai visai tave pažinoję, gali savo sielą apnuogint. Ir tu kai atrandi tą žmogų, čia yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir palaima, ir jūs kartu galit būt laukiniai, nieko nebijot. Kai esat kartu ne tik nieko nebijot, bet ir visas kitas baimes, iškilusius dalykus galit atlaikyt ir tiesiog pasileist plaukus ir gyvent ir švęst tą gyvenimą, daryt tik tai, kas patinka ir, po to, su visa ta nuotaika, su tuo visu įkvėpimu ir potyriais, nuotykiais, grįžt į tą rimtą gyvenimą, į kažkokias atsakomybes. Ir jei užklumpa kažkokie sunkūs dalykai, tai tu prisimeni: “Ahaa, tu prisimeni, kai mes darėm kažką taip ir taip? Kokie mūsų pajuokavimai, tokie susikurti dalykai ir mūsų prisiminimai, mes galim ne tik jais gyvent, bet juos panaudot kaip prieskonį kasdienybės patiekale visam, mišiny visko.”

O jei to nebūtų, neužstrigtum toj tokioj... kasdienybės rutinoj? Nes vis tiek, jeigu yra kažkas tokio daugiau, gyvenimas kažkoks vyksta, tai tu pat keities visada. Toks kasdienis nieko nebuvimas, kūrybiškumo, ar ką, uždaro į tokį ciklą, kad kasdien tas pats, kiekviena diena vienoda, ir tu kasdien vienodas. Nieko viduj nesusikuri, nieko neišgyveni daugiau.

Jo, ir tu esi tuščias. Aš nežinau, jei man taip būtų, aš tai turbūt numirčiau, nes aš dabar noriu kiekvieną dieną jaust, kad aš gyvenu dėl kažko, kad aš kažką padarau, kažką sukuriu. Taip, galbūt esu tokia šiek tiek egocentriška asmenybė, bet jeigu tu save myli ir save gerbi ir esi atsakingas už savo jausmus ir tu tą rodai kitiem kaip pavyzdį: “Vat žiūrėkit, tu gali lygiai būt toksai pats, taip pat pasitikėt savim, taip pat kažką tokio daryt, į save dėt, ir jei tu toksai pats būsi, aš tokia pati būsiu, būkim mes kartu, nes mes suvokiam tą tikrąją žmogaus vertę ir prigimtį, dėl ko tikrai verta gyvent, ir tada, kai mes būsim savimi, mes būsim kartu. Ir kai kartu būsim, dalinsimės, ką reiškia būti savimi, ir tada, kai tu daliniesi tuo džiaugsmu, jisai tampa dvigubas, trigubas, milijongubas, nežinau, visoks koks kitoks... Nes šiaip jeigu užsidarai į tą visą... Kažkokį ten tą robotizmą, tu nebepajauti to gyvenimo skonio ir galvoji “o kada tai greičiau baigsis?”, bet aš manau, kad tada, jeigu tu galvoji, kartais pagalvoji, kad nelieka laiko pagalvoti apie tai, ką tu nori pagalvot... Ne tik ką tu nori savo pagalvot, bet ir pagalvot apie tą robotizmą, nes to robotizmo ar atsakomybių ir kažkokių tikslų ir siekių per daug yra. Ir tu neleidi sau atsipalaiduot, priimt gyvenimo kažkokių šansų ar iššūkių ar net nuotykių, nes pavyzdžiui, žinai, tavo tikslas yra ta pati medicina, tai mokslai, taisyklės, ir kažkada ateity bus kažkas gero, kažkoks apdovanojimas tavęs laukia kaip toks uždraustas vaisius. Jisai, tikrai žinai, kad bus skanus, bet tu kartais pagalvoji: “O gal nebus, o gal mane gyvenimas visai kitur nublokš? O gal kažkaip?”. Ir aš galvoju, kad reikia kuo mažiau galvot, nes kuo mažiau galvoji, juo geriau ir išeina. Ir aš, pavyzdžiui žinau, kad “O, man šiandien tą dieną reikia tą padaryt, tą padaryt”. Aš noriu taupyt tą laiką, nes niekada negali žinot, kokia draugė paskambins, jai reiks pagalbos, ar su tėvais lėksit naktį į kokį restoraną kokį ypatingą pavalgyt, o po to sėsi už vairo, pavairuosi ten kažkaip fainai. Kažkas laukia už kampo, bet kokie gali laukti ar nuotykiai, ar kažkas, kad jei ne tu norėsi pajust tą gyvenimo skonį, tai žmonės, kurie yra su tavim, kurie yra ne robotai, jie norės, kad tu pajustum gyvenimo skonį. Ir jeigu yra tokie žmonės kaip tėvai ir jie nori tave gyvenimo išmokyti, tai jie tą visais būdais ir darys, ir kažkaip išmokys, ir stengsis tau įpūst tą gyvenimo tikrą ugnį ir tas visas patirtis ir užvest visą tą tavyje varikliuką, kad tu kažką daryk, kažkur eik, neeik tiesiog va taip vat tiesiai, kad “tas,tas,tas” tiesiog, o žiūrėk, kas kitoj tilto pusėj, kaip tu gali tą tiltą pereit, jei nėra vieno... umm... laipte... hm, ne laiptelio... aaa, pagaliuko ten to...

Lentelės?

Lentelės. Na va, lentelė. Va, kažkaip paprastai reikia galvot, atrodo, apie paprastus dalykus labai sunkiai nori pasakyt. Iš tiesų viskas labai labai paprasta. Tai vat.

Bet tarkim kad ir tie patys tėvai. Jeigu jie patys į tą robotizmą labai įsivėlę, tai jiems gal atrodo teisinga tave taip uždeginėt atseit ateities kažkokiom perspektyvom, kurios šiaip yra visiškai iracionalios, nes, kai pagalvoji, ateitis, yra labai neprognozuojama. Nes ką tu dabar turi tikrai, ką tu žinai, tai tu šią akimirką turi.

Taaip.

Bet laikas bėga ir kiekvieną akimirką žmonės nestovi vietoj, viskas juda ir viskas vistiek keičiasi į kažkurią pusę, bet tu negali tiksliai nuspėti, į kurią. Viskas bet kada gali pasikeisti. Ir tu sėdi, maždaug preliminariai tą savo ateitį kaip ir nutuoki, žinai, kas ten bus, ateity ko tu tikies, bet viskas gali visiškai kad ir kitą sekundę susidėliot.

Na taip. Bet va tada tu turi nuspręsti, jeigu tu turi kažkokį pagrindą gyvenime, kažko sieki, bet tu neužsidarai tame siekime, tu žinai, kad yra tokie dalykai, kaip ir meilė, draugystės, ir kažkokie kiti jausminiai dalykai, arba vis tiek kažkas, kas tave nuneša iš tavo to kelio, iš tų debesų, vat sakau... Paskambina, sako “Atsitiko tas ar tas,” arba “Lekiam šiandien į teatrą, va užsidėk savo gražiausią suknelę,” ir taip toliau. Tai tiesiog reikia tas progas gaudyt. O jeigu vat, kaip sakai, atsiranda tokių akimirkų, kad išmuša blogąja prasme, tai tu turi reaguoti ir būt imlus tiem pokyčiam ir suprast, kad tu jeigu sugebi per kančias, per visokius bandymus, nesėkmes ir mokymusis susikurt sau tą pagrindą, tą, dėl ko tu dirbi ir ką tu darai, tavo, tavo, nežinau, kažkokia gyvenimo aistra, kažkoks darbas, tai tu taip pat gali susikurt ir gyvenimo tas aistras valdyt ir visa kita, tu turi išmokt viską valdyt. Bet šiaip jeigu žmogus išmoksta dėl rimtų tikslų ir siekių dirbti, ar kilti karjeros laiptais, ar statytis savo gyvenimo kažkokį namą, statinį, taip metaforiškai sakant, tai jisai turi ir priimt įplaukas iš šiaip, iš kito pasaulio, iš aplinkos, nes, vis tiek, negyvenam vieni, ir tu negali sakyt “Aš dabar užsidarysiu kambary, aš skaitysiu, tarkim, kokias astronomijos knygas ir ten po kokių aštuoneriu metų aš jau dirbsiu Nasoj ir taip toliau,”, bet tai gerai, tu turi galimybę bendraut su žmonėm, ir ne tik per kompiuterį, bet susitikt gyvai, eit į kažkokius suibūrimus, galų gale, jeigu tu domies vien tik astronomija, tai astronomija nėra vien tiktai apie astronomiją, tu gali ją surišt su kitais dalykais, tas pats, jeigu tu nori būti geras menininkas, tai tu semiesi įkvėpimo ir šiaip visų tų įplaukų gauni iš literatūros, kino, muzikos.... Visko, iš žaidimų, galų gale, ten tų kompiuterinių, kaip mamos sako “Negerai žaidimai, praleidi daug laiko”, bet vis tiek...

Joo, čia visur gali pliusų rast šiokių tokių.

Na taip, o su tais namais ir statymais savo tų pagrindų, tai visa aplinka, kokią ji tau daro įtaką, tai yra toks kaip namo priedas, kaip sodas tavo, tu kuriesi ten, ten būna ir piktžolių, ir visokių sraigių kenkėjų, tai tu tiesiog tą sodą tvarkaisi, kai turi tą patį namą, kur visada žinai, kad namas bus... Atsikelsi ryte, bus plytos, atsikelsi naktį, bus langas, gerai, jeigu kaimynai niešdaužė, nu ir gerus kaimynus, aišku, reikia turėt... Bet tu atsikelsi, tu jausi tą pastovumą, kad na tu turi kažką aplink save. Bet sodas, gamta, ji gali keistis, ir aš va dabar supratau, va būtent dabar, kalbantis šita mintis kilo, kad jeigu mes esame iš gamtos, esam gamtos vaikai, tai ir mūsų viduj gali keistis, nes tikrai, niekada negali žinot, kas arba su mumis atsitiks, kokią gali daryti įtaką gamta, arba mes kažką padarysim, kažkokius neįtikėtinus sprendimus. Ir vien dėl to, kad esam iš gamtos ir gamta gali, sakau, labai staigiai keistis, bet kaip ir medžius tu gali apgenėt, kaip gali kenkėjus surinkt, kokiom ten varlytėm prūdelį kokį iškast, tvenkinuką, lelijom apsisodint, visą tą aplinką gražintis, tai taip ir gali daryti įtaką, manau, ir likimui, ir taip toliau, jeigu tu turi tą tokį mąstymą, kad... Ne tai, kad ten tas pozityvumas, “viskas gerai”, bet tiesiog tokį, kad “Aš padarysiu, aš kažkaip padarysiu, kad būtų ir man gerai, ir kitiem gerai, kad tas pasaulis, tas sodas, žydėtų. Nes jeigu aš turiu galių, aš turiu tokią vidinę stiprybę, ramybę.“ Tie žodžiai panašūs, jie kartu ir skiriasi, bet jie abudu reikalingi, kad žmogus būtų ir stiprus, ir tuo pačiu ramus, kad ta stiprybė nesiveržtų kaip kažkokia nevaldoma jėga, bet tiesiog būtų sutramdyta...

...kad būtų harmonija,

...jo, bet ir vat būtų ta harmonija, ir kad tu galėtum viską valdyti kažkaip, vienaip ar kitaip, o šiaip, jeigu tu toksai esi, tai tu tokius žmones ir pritrauki, ir tada kažkaip labai... labai pasidaro paprasta gyvent, nes viską tu gali išsiaiškint su kitais žmonėm, vien su jais kalbėdamasis, leist laiką, tai nėra tuščia, tiesiog reikia pasirinkt tinkamus žmones. Per internetą bendraujant, aišku, gali ten susirast kokį fainą, susitikus - nee, arba kažkaip galvot, kad tuščiai praleidi visą dieną kažką veikdamas, iš tiesų nieko gero, nors tu galvoju, kad gero. Viskas yra gera, kai tu pamatai, užuodi, pajauti, palieti ir supranti, kad tai yra tikra, apčiuopiama.

Kažkoks rezultatas kai išeina.

Jo, jo, matomas... Taip, taip. Ir kad kartu lengva, ir kad kartu išeina viską daryti čia ir dabar, nes, pavyzdžiui vat iškyla kažkokia problema, tu ten jei pradėsi tiesiog galvot kaip čia, kas čia, kur čia padaryt, tu turi negalvoti, tu turi staigiai, kaip.... Aš nežinau, ar galima gyvenimą šachmatais vadint, bet... Aš pati nemoku dar šachmatais žaist, tiktai mokausi figūras, kol aš jas išmokau, eina sau, bet, bet va tas yra, tokia seka, kad “Gerai, iškilo tas”, tada paklausiam klausimo “O kodėl tas iškilo?”, “O jeigu tas iškilo, tai kodėl tas iškilo?” “Kas privertė tave taip pamąstyt šitoj situacijoj, kodėl tu taip pasielgei, kodėl kitas žmogus taip pasielgė, kokie jo motyvai?”, ir kai tu viską išsiaiškini iki to pradinio taško, kuris sukėlė ten kokį ar sprogimą ar šiaip kažkokį gal net ir gerą įvykį, nereikia galvoti viską neigiamai... Tai tada tu randi tą tikrąjį atsakymą, nes kiekvienas sprendimas, kiekvienas žingsnis turi paaiškinamąjį žodį, ir apskritai viską, vat kaip sako, viską galima padaryt, tiktai reikia norėt, tai taip iš tiesų ir yra... Kuo tu daugiau lįsi į tą pasaulio vandenyną ir tų klausimų vandenyną ir tu ieškosi tų ryklių, tai tu gali ne tik ryklių sutikt, tu gali sutikt labai ten kokių mielų žuviukų Nemo ar šiaip kokių ten koralų ir tų netikėtų dalykų, tiesiog reikia nebijot lįst, reikia tiesiog lįst. Ir kas? Gerai, tu sutiksi, tai o gal jisai praplauks, ta kokia nesekmė ar nelaimė. Nes tiesiog būna taip, kad likimas taip sutvarko, kad turėjo kažkas ne to nutikt, bet vat nenutiko. Tai, reiškias, gerai, išgyvenai, padėkojai Dievams, ir tada plauki toliau, ieškai kažko dar žavesnio, gražesnio, tiesiog tu yriesi, yriesi. Ir va kaip sako dar: “Plauk pasroviui, upe ir taip toliau”, bet tu neplauki tiesiog, kad plauki. Kaip ir su baidarėm. Tu jeigu plauki kokia Nerim, tai gal ten nebus kokių akmenų ar kokių mažų kriokliukų ar šiaip kokių slenksčių upės, gal ir nebus, bet gyvenime taip tai nėra. Tai kažkur užkliūni, tu turi išsikapanoti iš to, išsitraukti tą baidarę, paprašyt gal kitų pagalbos ir toliau važiuot, bet neužsisėdėt tose nelaimėse, apmąstymuose, galvojimuose “Kaip man yra blogai”. Nes va tas ir yra, kaip tu nustatai programą, kad “Man dabar yra blogai”, “Aš dabar taip gyvenu ir taip gyvensiu”, tai taip ir gyveni. Tu pasakai likimui, kad “Nu, žinai, ponas, dabar taip bus“, “Gerai, jeigu tau taip tinka, aš irgi sutariu.”

https://www.instagram.com/thecookiegirl25/