beprotiškai tikiu tikra meile ir jos galia

-
Aug 23, 2018
7 min read

Šiandien mūsų arbatos puodeliai pilni įkvėpimo.

Šiandien svečiuose Knygų Dama.

artimiau

1. Gyvenimo motto - nesinervink dėl dalykų, kurių negali pakeisti. O jei gali – pakeisk.

2. Knyga, kurią rekomenduočiau visiems perskaityti – Dalai Lamos ir Desmondo Tutu “Džiaugsmo knyga”.

3. Labiausiai bijau žmonių nužmonėjimo ir kad kas nors nutiks artimiesiems.

4. Skaičius, kuris neša sėkmę – 24.

5. Mėgstamiausia vieta – Mariaus glėbys.

6. Labiausiai nesiseka greitai skaičiuoti ir pakuoti dovanas.

7. Labiausiai sekasi rašyti, mylėti, tikėti geru.

Kuo dažniausiai džiaugiesi?

Gerais žmonių darbais, gerais žmonėmis. Ypač jei tai susiję su gyvūnų teisėmis ar jų gelbėjimu. Niekas man nesuteikia tiek laimės kaip nuoširdus žmonių rūpestis mažaisiais. Kaskart matydama kaip žmonės aukojasi vardan jų gerovės, ieško šeimininkų beglobiams, ar atima juos iš nužmogėjusių - susigraudinu ir dėkoju Dievui, kad gerų žmonių vis dar yra.

Taip pat, kasdien džiaugiuosi gatvėse, autobusuose, parkuose matydama skaitančius žmones. O ypač vaikus.

Gal kartais buvo kokia įdomi istorija, nutikimas viešumoje pamačius skaitantį žmogų? O gal kartais kažkas kažkur užklausė knygos rekomendacijos?

Mėgstu užkalbinti skaitančius žmones ir dažnai užsimezga įdomūs pokalbiai. Tokie, kad net savo stotelę pravažiuoju. O rekomendacijų tai labai dažnai klausinėja skaitytojai. Kiti žmonės ir atpažįsta, tada pakalbam apie bendras perskaitytas knygas. Visuomet mielai kalbu apie literatūrą, o tokie susitikimai visada baigiasi popierėliu prirašytu knygų pavadinimų.

Kaip skaitymas atėjo į gyvenimą?

Skaityti pradėjau labai anksti ir šeimos moterys tai labai skatino. Močiutė su mamytė mokytojos, tad knygų namie niekada netrūko, o mano aistra joms tik augo. Rašyti ir dar labiau gilintis į literatūrą itin skatino mokytojai - paklausiau.

Pati niekad nenorėjai būti mokytoja?

Vaikystėje gal ir buvo tokių naivių norų, tačiau paūgėjus jų nebeliko.

Kokia knygą labiausiai įsiminė, kurią skaitei mokykloj?

Neabejotinai Antano Škėmos "Balta drobulė". Vienas geriausių mano skaitytų kūrinių. Net per egzaminą rašiau jo ištraukos interpretaciją.

Škėma ir man labai patinka, pačiai dar neteko nieko panašaus skaityt, o gal yra kažkas bent šiek tiek panašaus į "Baltą drobulę?"

O, kaip norėčiau rasti ką nors panašaus. Deja, ir man nepavyko..

Jei galėtum, kokią knygą įtrauktum į privalomų knygų sąrašą moksleiviams?

Jei kalbėtume apie vyresnius mokinius, sąrašus papildyčiau klasikiniais kūriniais ir ne tik lietuvių ar rusų autorių. Jaunesniems mokiniams parinkčiau šiuolaikinių knygų apie patyčias ar autizmą. Pvz: "Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis" ar "Kodėl aš mėgstu šokinėti".

Niekada nebuvo minčių pačiai parašyti knygą?

Labai dažnas klausimas. Dabar tokių minčių tikrai nėra, tačiau nesakau jog niekada nebus. Prisėsti ir tiesiog rašyti nenoriu, nes jei rašai bet ką, tai jau geriau nieko nerašyk. Pati vertinu stiprią, apgalvotą ir išjaustą literatūrą, tad jei rašysiu tai tik tokią.

Tai pati niekada nerašytum kokio paprasto ir lengvo romano? Nežavi?

Patinka man lengvi romanai, dažnai juos pati skaitau. Tik man atrodo, kad nesugebėčiau tokio parašyti. "Nusifilosofuočiau" ir tas lengvas romanas nebebūtų toks ir lengvas.

Ar yra kažkoks knygų tipas arba žanras, kurio knygas nelabai noriai ar visai neskaitai?

Visiškai neskaitau psichologinių knygų. Tų savipagalbos ar apie santykius ir pan. Netraukia, nevilioja ir nereikia. Jei ieškau kažkokių atsakymų, pagalbos literatūroje - griebiu dvasines budizmo, Dalai Lamos knygas.

O kaip renkiesi knygas? Dažnai pasitaiko atsitiktinių atradimų?

Dažnaiusiai skaitau leidyklų siunčiamas knygas - visas naujienas. Tačiau kai jau pati renkuosi leidinius, tai einu tarp bibliotekos lentynų ir traukiu viską kas patraukė akį. Paskaitau anotacijas ir pasiimu arba padedu atgal. Be jokios "tvarkos" jas renkuosi. O tokių atradimų tikrai pasitaiko. Kad ir neseniai perskaityt amerikiečių rašytojo John Steinbeck knyga "Rūstybės kekės". Lietuvoje paskutinį kartą ji buvo leista 1947 metais ir daugiau jokio dėmesio šis klasikinis kūrinys nesusilaukė. O rašytojas ir Pulicerio ir Nobelio premijas laimėjęs. Nesitikėjau iš knygos tiek daug, o ji tapo viena geriausių mano kada nors skaitytų.

Be knygų skaitymo, iš kokių ritualų susideda rutina? Ar reikia nuolat kažkokių naujovių?

Mano diena visuomet prasideda itin anksti ir kelias valandas skiriu skaitymui, arbatai, smilkalams. Čia mano kasdieninis būtinas ritualas. Tada ruošiu pusryčius. Naminio maisto ruošimas yra neatsiejama mūsų šeimos dalis, o kulinarija dar vienas didžiulis pomėgis. Toliau seka darbai, reikalai. Nesu didelė naujovių mėgėja. Labiau mėgstu sėslų gyvenimo būdą, ramybę, tad stengiuosi ją aplink save ir kurti.

O kaip kulinarija pasibeldė?

Kulinarija man buvo netikėtas atradimas. Iki išsikraustymo iš tėvų mokėjau gaminti vos kelis paprastas patiekalus. Išsikrausčius į Vilnių teko suktis pačiai. Nusipirkau Beatos Nicholson knygą ir pradėjau gaminti visus receptus iš eilės. Pačios nuostabai sekėsi puikiai ir pradėjau pati ieškoti kitokių skonių. Iki šios dienos ta aistra nedingo ir virtuvė man yra jaukiausias kampelis namuose.

Ar turi "firminį" patiekalą? Arba kažkokį, kuris pasirodo ant stalo tik tam tikrai progai esant?

Šiai dienai mano firminis ir dažniausiai gaminamas patiekalas yra Benedikto kiaušiniai su įvairiausiais pagardais. Kone kiekvieną rytą Marius šitų nori. Taip pat mėgstu gaminti įvairius daržovių troškinius ir eksperimentuoti su prieskoniais. Vienas iš netikėtų patiekalų, kurį pati susigalvojau - kugelis su varške. Marius labai mėgsta bulvių patiekalus, o kugelį pagardinta vištiena ar faršu. Aš kugelį taip pat mėgstu, tad sugalvojau savo vegetariškąjį skaninti česnakine, prieskoniuota varške. Kažkodėl visi labai nustemba kai pasakau, jog gaminu kugelį su varške.

Vegetarizmas man irgi labai artima tema, tai negaliu nepaklaust, kada tapai vegetare? Ar tai iš didelės meilės gyvūnam?

Man atrodo, kad aš jau gimiau labiau mylėdama gyvūnus nei žmones. Tą visa šeima matė. O mėsos nevalgiau net nesuprasdama kaip tas dalykas atsiranda. Nesu niekada net valgiusi cepelino su mėsa! Visą įdarą krapštydavau lauk ir bulves valgydavau. Nenorėjau, neskanu, netiko. Paaugusi ir susipažinusi su mėsos pramonės žiaurumu sąmoningai priėmiau sprendimą tapti vegetare. Nė dienos nesigailėjau ir nė karto mėsos neužsimaniau.

Kuo tiki, jei neskaitytumėm gėrio?

Beprotiškai tikiu tikra meile ir jos galia. Knygos galia keisti žmogų ir pasaulį. Tikiu pačiu tikėjimu, karma, sunkiu darbu. Tikiu Dievu ir budistų filosofija.

Aš vis klausinėju, kas kaip atėjo į gyvenimą, bet budizmą pasiekei per knygas?

Tikrai taip. Ir visiškai netikėtai. Vaikščiojau tarp bibliotekos lentynų ir akį patraukė labai nudriskusi oranžinė knyga. Išsitraukiau ir matau, jog tai budizmo vienuolio Ajahn Brahm trumpų, pamokančių istorijų knyga. Iškart labai skeptiškai perverčiau knygą - buvau įsitikinusi, jog tie moralai man mažiausiai reikalingi. Niekad tokio tipo knygomis netikėjau. Bet paskaičiau vieną, kitą istoriją ir susimąsčiau. Perskaičiau visą knygą, tada antrą Ajahn knygą ir likau absoliučiai nokautuota. Nustebinta keik daug davė man ši filosofija. tada ėmiausi Dalai lamos knygų, kitų budistinių veikalų ir panirau su visam. Budizmas man padėjo į tiek daug dalykų pažvelgti kitu kampu, daug ką suprasti, nuraminti sielą, rasti atsakymus ir svarbiausia - išmokti vertinti ir siekti ramybės.

Ar viską galima pasiekti sunkiu darbu?

Tikrai taip. Esu tikra, kad nuoširdžiai stengiantis, mokantis, dirbant galima pasiekti visus užsibrėžtus tikslus. Pati esu to įrodymas. Nebuvau iš tų mokinių, kurie viską greitai supranta, viskas sekasi, namų darbai trunka iki valandos. Man ne taip gerai sekėsi, buvo sunku, bet aš juodai dirbau prie vadovėlių, kad pavyktų įstoti į norimą specialybę. Naktim sėdėdavau ir mokydavausi. Būdavo ir ašarų ir pykčio, bet aš tikrai labai norėjau studijuoti leidybą, tad mokiausi toliau. Mokyklą baigiau raudonu diplomu ir studijavau ką norėjau. Šita ambicija ir sunkus darbas gali būti raktas į visas duris, tik reikia tą tikrą savo norą žinoti ir vardan jo dirbti.

Ar nekyla sunkumų derinant vidinę ramybę ir karjeros ambicijas?

Jei atvirai - ne. Didžiulė, sėkminga karjera niekada nebuvo mano tikslas. Iš darbo pusės - man svarbiausia jį mylėti. Dirbti tai kas patiktų, o ne nuolatos su kuo nors konkuruoti dėl patogesnės kėdės. Ir iš patirties - kuo mažiau ta ambicija vadovaujiesi, kuo daugiau galvoji apie patį darbą, o ne apie karjerą, tuo geriau ir sekasi.

Ar po studijų niekad nesuabejojai savo sprendimu studijuoti šią sritį? Iš šono žiūrint neatrodo labai populiarus mokslas kaip kokia medicina ar teisė.

Suabejojau ir labai greitai. Dabar nebestočiau ten pat. Rinkausi leidybą tikėdamasi daugiau išmokti apie pačią literatūrą, o viskas daugiausia buvo apie verslą. O iš manęs verslininkė tikrai nekokia. Aš labiau

meniškas žmogus.

O kur dabar stotum? Į studijas, kurios suteiktų galimybę nagrinėt literatūrą?

Tai būtų vienas iš pasirinkimų. Kitas - sutrikusios raidos vaikų pedagogika. Savarankiškai domiuosi šia sritimi, lankausi mokymuose, o galbūt vieną dieną sugalvosiu ir studijuoti.

Ar laikai save laisvu žmogumi?

Absoliučiai. Laisvė man yra galimybės išreikšti save, išsakyti savo nuomonę, visada turėti pasirinkimo laisvę, nebūti nuo nieko priklausomai, tikėti kuo noriu, mylėti ką noriu. Tiesiog būti savimi ir turėti galimybę nuolat tobulėti. Prie visų šitų punktų dedu varnelę.

Užkibau už paminėto nuolatinio tobulėjimo. Ar pasakytum, kad labai pasikeitei, pavyzdžiui, nuo praėjusių metų rugpjūčio? Stebi savo nuolatinį augimą? Ar tai tiesiog vyksta savaime?

Tikrai pasikeičiau. Pati stebiu save iš šono ir matau, kad elgiusoi kitaip nei pernai ar užpernai. Iki budizmo filosofijos atsiradimo mano kasdienybėje, labai skaudžiai ar karštai (priklausomai nuo situacijos) reaguodavau į bet kokius gyvenimo nesklandumus, nukrypimus nuo planų ar pan. Dabar viską stengiuosi paversti ramybe, nes ne mano galioje tam tikrus atvejus pakeisti. Tiesiog pasakau sau: dabar yra taip, o ne taip kaip norėjai - prisitaikyk ir judėk toliau. Kuo daugiau šių knygų skaitau, tuo aiškiau sieloje formuojasi tam tikri įsitikinimai. Mano problemos yra tokios mažos, tokios menkos lyginant su visu gėriu kurį man Dievas davė, kad gėda būdų pykti dėl jų. Nieko nėra švenčiau už paprastą ramybę, kurią pačiam taip lengva susikurti, tačiau kažkodėl daugeliui tai yra sudėtingaiusia gyvenimo užduotis.

Koks buvo paskutinis geriausias sprendimas?

Iš trečio karto priimti Marių į Facebook draugus, o vėliau sutikti tapti jo žmona.

Situacija skamba kaip iš knygos, kitus du kartus pasirodė įtartinas?

Prisipažinsiu - vadovavausi stereotipu. Žinojau, kad Marius garsus futbolininkas, tad maniau net neturėsiu su juo apie ką šnekėti. Man knygos, literatūra, dvasiniai dalykai rūpi, o jam, galvojau, sportas, mityba, varžybos, mašinos. Tačiau į draugus kviesdamas trečią kartą jis atsiuntė nuotrauką su krūvą Jo Nesbo knygų ir paklausė gal žinau jų eilės tvarką. Tas ir užkabino - kaip galiu nepadėt žmogui su knygomis. Pokalbis užsimezgė, o vėliau jie trukdavo per naktis (Marius tada Škotijoje gyveno). Susitikom pirmą kartą po mėnesio internetinio bendravimo ir nuo tada jau viskas abiems aišku buvo.

Vadinas, detektyvai jus abu suartino. Ar juos kartu skaitot ir dabar? Visada mėgai detektyvus pati?

Taip, galima sakyti detektyvai mus suvedė. Marius vien juos ir skaitydavo. Dabar jo "meniu" paįvairinau romanais. O pati detektyvus visada labai mėgau. Šita meilė gimė paauglystėje atsitiktinai pasičiupus Agathos Christie "Pavojus Endhauze" . Nuo tada galybę jų perskaičiau.

Koks įsimintiniausias perskaitytas Agatos detektyvas?

Sunkus klausimas - visi jie man tobuli. Bet didžiausias įspūdį paliko "Pavojus Endhauze" (jį skaičiau patį pirmą iš visų. gal dėl to toks įspūdingas pasirodė?) bei "Ir tada nebeliko nė vieno: dešimt indėniukų". Šitą skaityt viena kambaryje net bijojau - tikras perliukas siaubo ir įtampos gerbėjams.

Skaitau atsakymus ir semiuosi tos meilės aplinkai ir gyvenimui, tai pabaigai klausimas - iš kur pati tos meilės pasirenki, kai būna ne tokios geros dienos?

Nesu robotas ir tokių dienų tikrai būna. Kad nė rankos peklti nesinori, viskas atrodo pilka ir sureikšminu kiekvieną blogesnį atsitikimą. Bet vėl save sugėdinu - kiek daug pasaulyje yra žmonių gyvenančių 10000 kartų blogiau, neturinčių net elementarių teisių, saugumo, gyvenančių nuolatinėje baimėje ir vistiek vienas kitam besišyspančių. Tai kas aš tokia, kad dėl sudužusio puoduko ar nuotaikų svyravimų paversčiau save pasaulio bamba ir niurnėjimais dar kitiems dieną gadinčiau. Nesu princesė ant žirnio ir va toks sugėdinimas mane labai paveikia. Iškart norisi Dievo atsiprašyt už tokį kvailą elgesį.

Dar mane labai veikia mintis, jog aš turiu tik vieną gyvenimą. Tik viena 2018-tų rugpjūčio trečią dieną. Ar tikrai noriu praleisti ją savigraužoj ir kažkokiuose pilkuose minčių debesyse? Tikrai ne! Man tiesiog gaila laiko tam.

Savęs sugėdinimas veikia kaip motyvacija, teisingai supratau? Daugelis juk vengia gėdos jausmo..

Taip, ir aš jo vengiu ir nemėgstu. Tad stengiuosi mažiau skųstis savo mažomis problemomis, kad netektų jo pajausti..