Aš vėl kuriu

- Patinki sau? - Kad patikčiau sau, reikėtų nemažą gyvenimo dalį praleisti gydymo įstaigose. Gerai išsitirti, pereiti psichoterapijos kursus, gal tada ir būtų vilties patikti sau. Bet apkirpote jūs gerai. Girdėjau aplinkinius sakant „ne kažką“. Ir aš norėjau pavartoti šį žodžių junginį pokalbyje su kuo nors, bet iki kol radau pašnekovą, „ne kažką“ jau seniai buvo išėjęs iš mados. Kalbėdamas su savimi, kalbu nuogas. Nėra tokių žodžių, kurie galėtų tinkamai tave išreikšti? Žinoma, kad yra. Tiesiog įsivaizduoji, kad tavo gyvenimas be galo komplikuotas ir neperteikiamas, kad tik tu vienas pats gali tikrai jį suprasti. Pasijauti banalus, jei suabejoji, kad gal viskas iš tikrųjų paprasta. Vaikystėje stiebiames atrodyti vyresni. Pasitelkiame įvairias iliuzijas sudaryti suaugusio amžiaus įspūdį. Bet po to labai greitai puolame daryti visko, kad tik būtume jaunesni. Jaučiu, kaip tas aukso vidurys pamažu slysta pro mane. Ar dabar ta akimirka, kurią keiksiu, nes nepristabdžiau įsibėgėjančio laiko? Pučiam arbatos paviršių, o paskui paliekam pusę puodelio nenugerto, nes pernelyg atšalo. Linkčiojau išgirdęs: kas man ta profesūra - aš atsisėdu namuose, susprogdinu burnoje savo paties užaugintą pomidorą ir pirštų pagalvėlėmis skambindamas gitara palydžiu saulėlydį. Yra žmonių, kurie kaltina ankstyvos jaunystės autoriteto atkalbantį žodį, kuris sutrukdė. Nejauku paklausti, ar tai nebuvo klaida turėti būtent tuos autoritetus ir tikėti jų žodžiu. Man tai buvo naujiena, kad jiems atrodo, kad jaunimui turbūt klaikiai sunku, nes mes dabar esame laike, kuomet turime pasidaryti sau vietos, priimti tuos daug lemiančius sprendimus, pasidaryti viską nuo nulio... Stebina, kokie jie visgi pavargę nuo gyvenimo. Akivaizdu, kad nekartotų iš naujo. Kita vertus, gal ir nestebina. Galinėjomės gulinėdami ir aš buvau nuostabiai viską pamiršęs. Streso kempinė kaip plyta, nutrenkta į kampą. Nesuprantu, kodėl nepasakiau jai, kad ji šįvakar atrodo gražiai. Galbūt tik dabar, grįžęs namo, tai suvokiau. Iki tol nebyliai mėgavausi buvimu šalia grožio. Iš visų apskritai, aš noriu klausytis jos. Kai ji dainuoja, o aš žiūriu į žemę, girdžiu ją tarsi mamą kitame kambaryje dainuojančią savo mažam vaikui. Kartais, kai kas nors sėdi šalia manęs, tai pagalvoju, kad gal ten tu, ir kyla impulsas bučiuot, bet ten būni ne tu, tai nebučiuoju. Socialiniai rangai ar sveikas protas - neišsirenku pagal ką orientuotis šiame pasaulyje. Mane visais klausimais įkūnija blaškymasis. Bet turiu pasakyt, kad gera pasijausti tobulai. Gera jaustis pakankamu. Nesu nieko prieš tą atatranką (stengiuosi nebūti), turėčiau branginti šią savo būklę, nes skysta vidutinybė yra šlykštus buvimas. Gyvenimas žmonių šiaip nėra ramus nei viduj, nei išorėj. Gal viduje siaučiantis neramumas pasirodo išorėje tik tuomet, kai jau nebetelpa. Tai aš dar ramus. Lenkaitė mergina pasižiūrėjo į autobuso grafiką, atsisėdo ant asfalto, kone verkė. Mama pritūpus kalbino ją, o ji aiškino, kad kažko nenori. Kai autobusas atvyko, mergina pakilo ir ėjo į jį. Mama, nespėjus susigaudyti, pasileido bėgte iš paskos. Mergina dar atsisuko į mano pusę, bet greičiausiai ne į mane. Snigo, bet ant žemės nepasiliko. Manau, kad taip geriau. Benamystė tūno už kiekvieno slenksčio. Nesakyk, kad tikras gerbūvis tik viduje. Tarp daugybės žmonių tamsioje patalpoje staiga išvydęs ją, apkabinau, ir tik atsitraukdamas, kai dar kartą pažiūrėjau į jos veidą, prisiminiau, kas ji tokia ir kad aš jos šiaip juk niekada neapkabinu. Pamiršau, kad mes neapsikabinam. Per visą intoksikaciją ši taisyklė išniro per lėtai. Nesu tikras, ar blogai padariau, ar jos rankos buvo gležnos ant mano nugaros, bet scena greitai keitėsi ir tai liko tema refleksijos vakarams. Mano logika tokia: jeigu žmonėms nepatinka - vadinasi, padariau šlamštą. Jeigu žmonėms patinka - padariau kažką banalaus. Nepasitenkinimas yra dalis didesnio pasitenkinimo. Stebiu kaip man krenta svoris, tiesiog ima ir krenta. Suneriu rankas ir tuoj pat atpainioju. Sunėręs rankas dar tikrai prisigulėsiu, todėl nutūpdau jas iš šonų. Galvoju, kad antra kartą viskas atrodo ne taip ir visko turėtų užtekti po vieną. Ant antros kojos būna viena per daug. Aš gulėjau su ne ta ir galvojau apie ją. Neseniai gulėdamas su ja, pastebėjau, kad galvojau vėl apie kažką lyg ji būtų ne ta. Mano protas slysta iš mano galvos. O ar yra toks, kuris nėra ant išprotėjimo ribos? Mama ryte sukrovė lauknešėlį. Nuėjau į mokyklą su pūvančiu šiukšlių maišu. Niekada nemirti dėl idėjos - tai mano idėja. Ne, aš neplanuoju mirties. Bet ir gyventi neplanavau. Planuok neplanavęs. Savo laišką perskaitai tik parašęs. Paskui niekada jo daugiau nebepamatai - tą savo dalį kažkur atidavei. Bet aš vėl kuriu.

Kaip gali sakyt, kad žmogus yra negražus, jei jis tau patinka? man žmogaus grožis vertinamas du kartus kai pamatai, bet neišgirsti ir kai išgirsti. tada iš naujo pamatai ir tas antras lieka kurį laiką

---------

Šiame įraše publikuota @dom.neura kūryba.

https://www.instagram.com/dom.neura/

---------

foto: https://bit.ly/2P1gLsy