Lentyna. Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai.

-
Aug 27, 2018
2 min read

Lorenzo Carcaterra “Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai”

Tomis, Maiklas, Džonis ir Lorenzas, kuris ir yra šios knygos autorius, gyvena neramiame Niujorko miesto rajone – Pragaro virtuvėj, kur kasdienybė susideda iš skurdo, vagysčių, smurto, nusikaltėlių gaujų. Berniukai domisi literatūra, mokosi, stengiasi verstis taip, kaip gali, nenueidami į kraštutinumus. Jie geri vaikai, tačiau viena vaikiška išdaiga sujaukia jų gyvenimus. Juokais nuridentas dešrainių vežimėlis, sužeisti žmonės, policija ir knygos herojai patenka į nepilnamečių koloniją. Knyga suskirstyta į tris dalis – prieš įvykį, pakeitusį likimus, buvimą kolonijoje ir gyvenimą jau laisvėje. Nuo pirmųjų puslapių knyga sužavėjo paprastu rašymo stiliumi, kuris padėjo pirmąją knygos dalį perskaityti labai greitai, tačiau pasiekus antrą dalį, viskas pasikeitė. Buvo emociškai sunku skaityti, kokius pažeminimus, smurtą, prievartą teko vaikams išgyventi, ir suvokti, kad visa tai tikrai vyko, tai nebuvo susapnuotas košmaras. Iš tiesų, daugiau laiko praleidau žiūrėdamą į knygą ir bandydama prisiruošti perskaityti kankinimų puslapius, nei juos skaitydama. Istorija, žinoma, sukrėtė iki žmogiškumo pamatų, privertė permąstyti, kaip dirba tokios institucijos, kaip jų veikimas, daro įtaką, koks jaunuolis grįš į laisvą pasaulį. Trečioji knygos dalis būtent tai ir parodė – vienodai sužalotus žmones, pasirinkusius skirtingus gelbėjimosi kelius nuo praeities šešėlių.

Tai knyga, kurią būtina perskaityti.

Jei ieškosite panašios autobiografinės knygos, kurioje kalbėtų apie sunkiai suvokiamus dvidešimto amžiaus įvykius, pasidairykite bibliotekose Jean Genet “Vagies dienoraščio”, deja, naujų leidimų nėra ir knygynuose nerasite.

Šiek tiek citatų iš knygos:

Užuot įveikęs praeities siaubą, iš jo semiasi padrąsinimo.

Tu leidi smulkmenoms save pribaigti.

Jis niekad nesiekė įskaudinti – jo paties kasdienybėje to buvo per akis.

...išmokome knygoje rasti užuovėją nuo šeimose siautėjančio siaubo.

Aš daug ko turiu, <...>, tik ne laiko.

Mirtis yra vienintelis gyvenime lengvai ateinantis dalykas...

- Savo darbą padariau.

- Amžinasis vidutinybės šūkis.

Tokie jie ir yra. Tušti. Viduj – nieko. Išorėj – nieko.

...padorus gyvenimas gal ir nuobodokas, dividendus jis išmoka laisve.

Už knygą dėkojame Sofoklio leidyklai!