Girios

Laisviausias paukštis sukąs lizdą prie bedugnės, kad kiekvieną dieną pro jos gūdžius nasrus praskridęs, galėtų savo plunksnas dar viena spalva numargint. Taip ir aš vėl lendu į taigas: ieškau savęs tankiose giriose vienatvės, sielvarto ir rūko. Tikėdamasis, kad išmindžiojęs tūkstančius kelių, vienu iš jų nuklysiu arčiau savęs, arčiau pilnatvės. Visa, ką jaučiu ir sielos ertmėse slepiu, veržiasi iš vidaus kalba, kurios dar nesuprantu. Kai kartais nurimstu, mąstau, ar tikrai ramybę pasiekiau žodžiu, ar tik aido blaškomas apsimetu ramiu. Aido, sklindančio iš tuščių erdvių, kurias kiti slepia po aklinu šydu. Kartais girių takais nuklydęs, nebematau kelio, vedančio pirmyn, pirmyn į šviesą ir laisvę, toliau iš rūko, toliau nuo brūzgynų. Tik širdis visada pasirenka brautis per tankiausią vietą, arčiau sakurų ir kvepiančių žiedų, toliau nuo seniai išmindžiotų takų. Apėmus nevilčiai nakties, rytmečiu pažvelgiu aukštyn ir stebiu paukštį pragaišties, kuris būdamas laisviausias, vis tiek renkasi skrist virš nasrų bedugnės. Tada atsikvėpęs nurimstu ir naują viltį įžiebiu deglu: galbūt ir man pavyks rasti tai, ko trūksta tirštose miglose. “Žmogus padaras, kurį reikia įveikt” kaip sako Nyčė. Ir tai tiesa, tačiau kodėl žmogus taip apsunkina save, kodėl jame vyrauja du skirtingi pradai? Kodėl net ir vienam likus su savim, nusimetus paviršiaus kaukę vis tiek sunku atsiverti sau pačiam tikru?

Sluoksnis po sluoksniu draskau nuo savęs šydus: vienus, kuriais mane aprengė šeima, draugai ir svetimi veidai, kitus, kuriais aprengiau save pats - juos ir sudėtingiausia nuplėšt. Kaskart nusivalius dėmę, atrandu šimtą žymiai tirštesnių, sunkiau nuplaunamų ir atgrasių. Tada lieku pasimetęs, nes kam prasmegt dar giliau, jei visa kas toliau, tik dar didesnis nesuprantamumas?

Paklausiu ir atsakau: nuo pat pirmos aušros žmogus troško dar daugiau tamsos, kad radęs kelią iš gūdžios olos, galėtų atsigręžt ir pasakyt: "tapau šviesesnis nei anksčiau".

Randu save pastoviai trokštant nusileisti dar giliau nei buvau anksčiau, į tamsiausią požemį, kokiam galiu būt, ir vis tiek niekad nebūna užtektinai gilu, niekad atsidudęs nepasakau: “štai vieta, kur baigias gelmės, štai vieta, kur prasideda žmogus”.

--

Šiame įraše publikuota @trukdziai kūryba

https://www.instagram.com/trukdziai/

--

Iliustracija - Pablo Picasso "Guernica"