nothing changes if nothing changes

Šiandien cinamoninę arbatą geriam su astraline dvyne.

Šiandien septyni kalbina dvidešimt.

Apie rašymą.

---

artimiau

1. Gyvenimo motto

Atsimenu, kai kūrėm šituos klausimus ir galvojau apie būtent šitą klausimą, tai labai daug jų turėjau, tokį sąrašiuką galvoj. Dabar niekas neateina į galvą, nors pastaruoju metu buvo nothing changes if nothing changes, va šitas va.

2. Knyga, kurią rekomenduočiau visiems perskaityti

Jeigu kas su knygom, tai visada sakau “Pepė Ilgakojinė”. Geriausia knyga.

3. Labiausiai bijau

Kad kiti ant manęs pyks. Nefainai, kai žinai ir supranti, kad kažkas ant tavęs pyksta, kad kažką ne taip padarei, kad kažką nuvylei, nes šiaip, ko daugiau bijot, nežinau. Čia tokia baimė, kad bijot.

4. Skaičius, kuris neša sėkmę

Sėkmės iš skaičių neneša niekas, man skaičiai neneša, bet patinka dvidešimt septyni, aštuoni ir dar trylika, bet nelabai.

5. Mėgstamiausia vieta

Neturiu, svarbu, kad būtų jauku, saugu, artima.

6. Labiausiai nesiseka

Gal nesiseka pačiai savo norų pildyt. Būna, kad prisisvajoju, kad būsiu tokia ir tokia, ir atrodo, kad tai nutariu ir tada vis tiek einu savais keliais, taip ir nepasikeitusi. Atrodo, galvoj kažkas klikt – “o dabar aš va tokia”, bet iš tiesų niekas ir nepasikeičia.

7. Labiausiai sekasi

Tai čia daug. O jei rimtai, nežinau, sakyčiau, kad sekas tingėt... Man tingėt sekasi labai gerai, nes iš to tingėjimo man kažkokios idėjos šauna, labai linksmas paradoksas. Nežinau ar čia sekas, bet jei man patinka, tai gal ir sekasi.

---

Kaip rašymas atėjo į tavo gyvenimą?

Per jus, tiesą sakant.

Ką? Kas tie mes?

Nors, aš dabar galvoju... Aš nuo mažens, kažkaip nuo pirmos klasės, prisimenu, kad “oi čia būsiu rašytoja” buvo taip vienu metu.

O tai ką tu rašei?

Man atrodo, kad gal kokioj antroj klasėj pradėjau rašyt knygą apie marsietį.

Aš atsimenu šitą, tu man pasakojai...

Taip, baigiau ketvirtoj klasėj.

Tai du metus rašei knygą apie marsietį?

Tai žinai, užtrunka. Supranti, pasiėmiau, prisimenu, dar tokį pirmos klasės tokį plačiom linijom sąsiuvinį – rožinis su rykliu buvo.

Tu turi jį?

Kažkur yra.

Galim įkelt į blog’ą?

Aš paieškosiu būtinai, čia būtų žiauriai kietai.

Parašiau gal kokius keturis skyrius, ten viso gal dešimt, plius epilogas, po dviejų metų radau tą ir pagalvojau, kad nu reikia pabaigt, per vieną vakarą pabaigiau pusę knygos... Epilogas biški nesisekė, norėjau pabandyt parašyt epilogą, nes čia toks kietas dalykas, žinai. Sakiau mamai - "blemba nežinau kaip čia parašyt", tai ji parašė už mane tą epilogą, ten ir yra gražiausia knygos dalis iš esmės. Tai va, o po to prasidėjo visokie iliustravimai knygos. Atsimenu, į word'ą perrašinėjau prie seno kompo, žinai, su windows xp, vos panešė ten tą mano marsietį, eik tu sau.

Ir dar atsimenu, kad nunešiau į mokyklą parodyt ir prieš visą klasę skaičiau tą knygą.

Ir ką klasiokai sakė?

Patiko, tai aišku.

Dešimties metų tu jau sulaukei savo rašymo šlovės.

Jo, bet žinok, dabar dar atsiminiau...

Mokytoja buvo liepus visiems parašyt po tokią panašią knygutę, nes ten nesunku prirašyt tą visa sąsiuvinuką.

Tai buvau dar parašius kažką apie šunis, bet nebeturiu jos niekur, atsimenu tik, kad apie šunis skaičiau prieš klasę. Žodžiu, mano pirmieji skaitymai. Taip laisvai jausdavaus toj klasėj...

O kai sutinki buvusius klasiokus, užklausia kažką apie rašymą?

Ne, ne, ne, ne. Žinai, ką ten toj ketvirtoj klasėj. Tai aš vėliau gi nieko. Nuo penktos iki aštuntos klasės aš absoliučiai nieko nerašiau. Man kažkaip buvo iškritę iš galvos.

O kelintoj klasėj mes pradėjom rašyt? Dešimtoj?

Man atrodo, tu devintos pabaigoj. Kažkurį pavasarį, ar keturioliktais ar tai penkioliktais metais, buvau pradėjus knygą rašyt, ir buvau labai įsikvėpus, man atrodo, penkioliktais, kad per dvi dienas gal dvidešimt puslapių prirašiau ir man labai patiko, bet vėliau skaičiau ir nieko, pasirodo, ten neišėjo, nu žodžiu, numečiau, žinai, eilinį kartą. Paskui tu man kažkaip tą “prie gamtos tvirtovės” atsiuntei, kai tada apie impresionizmą kalbėjom, tai čia devinta klasė, jeigu impresionizmas.

Aš atsimenu, buvo taip, kad gruodžio mėnesio pabaigoj mes sėdėjom tavo kambary ir rašėmės savo tikslus ateinantiems metams. Mano sausio mėnesio tikslas buvo parašyti impresionistinį tekstą, tu pasakei, kad jei parašysiu, tau atsiųsčiau. Aš parašiau, tau nusiunčiau ir tada kažkaip pamiršom tą tekstą gal porai savaičių. O per vieną dailės pamoką tu pasakei, kad irgi norėtum kažką parašyt, nes mes tada kalbėjom apie impresionizmą dailėje, tada prisiminėm tą tekstą ir nusprendėm rašyt. Man atrodo, taip buvo, nes atsimenu, kad rašėm tuos savo tikslus.

Jo, atsimenu, nesąmonių ten prirašiau, kad kovą vien dešimtukais mokysiuos, nebūna taip.

Bet tu beveik išpildei...

Nu tai jo, kaip visada beveik.

Atsimenu, kad kažkas tokio buvo, kad nuo to tavo teksto viskas prasidėjo. Mane kažkaip užkabino tas, kad tu čia kažkokį tikslą išsikėlei, kad kažkokiu stilium parašytum, aš galvojau - “rašo kažką čia, neturi ką veikt, kas čia”, ir tu tada atsiuntei, ir pagalvojau - “hmm, gal reikia ir man kažką pabandyt”.

Bet žinai, kai aš tau tą tekstą atsiunčiau ir mes pradėjom pačius pirmus įrašus kelti į blog’ą, man atrodo, kad tas, kuris yra įkeltas pirmas, tas yra parašytas tavo kažkada seniai. Tai reiškia, tu vis tiek kažkiek visada rašei, niekad nebuvai rašymo pilnai apleidusi.

Jo, aš dabar galvoju... Nu tikrai buvo kažkurį pavasarį, dviračiu važinėjau pagal Nerį ir galvojau, ką rašyt, kai tą ale knygą rašiau. Nepavyko man ji, ir tada, gali būt, kad aš trumpam prisėsdavau, kažką vėl iš naujo pradėt, nieko gero nepradėdavau ir kažkokias miniatiūras greitai sulapnodavau. Per kokias penkias minutes, ir tai būdavo, nu žinai, labai trumpi tekstai, bet ir nenorėdavau mąstyt apie kažkokį siužetą. Atsisėdi ir emociškai išrašai, kad nebereiktų kažko redaguot, grįžt, kažkas tokio. Ir man ir dabar, žinai, nėra noro ilgai užsisėdėt, redaguot, taisyt dar kažką. Ir tokių tekstų buvo susikaupę šiek tiek - penki, šeši kokie buvo. Ir pačioj pradžioj, ką žinau, išsirinkau patį normaliausią.

Kuris dabar blog’e yra įkeltas pats pirmas?

Taip.

Kai mes pradėjom kurti blog’ą, ar tu abejojai tuo, ką mes darom?

Žinok, neatsimenu.

O dabar ar klijuoji sau tą etiketę “bloger'ė” arba “instawriter’ė”?

Ne, kad "instawriter’ė" tai tikrai ne, nes ir nenoriu ja būt, bet blogerė nu gal. Bet tas bloginimas kažkoks, nu aš pati dabar kažkaip labai retai rašau, tai ne taip jaučias. Nežinau, gal iš pradžių buvo labai fainai, kad tu turi kažkokią vietą, kampelį, žinai, kur gali padėt savo kūrybą. Ir kažkaip galvojau, kažkaip tikėjaus, kad bus labiau pasijus, ar kas skaitys, ar kažkas tokio, nes prieš tai instagram’e kažką turėjau, ir ten, žinai, labai greitai, labai greitai visko sulaukiau, kažkokio atsako.

Ką tu turėjai instagram'e?

Ala "instawriter'e" buvau vienu metu.

Kodėl aš pirmą kartą tai girdžiu?

Čia apie šitą geriau nereikia kalbėt.

Blog’o susikūrimo pradžioje kalbėjom, kad gal reikėtų atskirti tekstus, pažymėti savo autorystę, dabar to nesinori?

Manau, kad ir taip matos pakankamai. Man tekstai labai skirtingi atrodo.

Mes dalinamės gėdos jausmu per pusę.

O tai ko čia gėdytis, aš nesuprantu.

Aš atsimenu, kai buvo dar tik pačios pirmos dienos blog’o, susirašinėjome facebook’e ir susitarėm, kad niekam nesakysim, apie mūsų šitą veiklą.

Tai čia normalu.

Atrodo, kad mes abejojom tuo, ką mes darom.

Aš tai tik abejojau tuo, kad man bus nelabai faina, jei čia kažkas mano kūrybą skaitys.

Bet čia irgi paradoksas, norėjai, kad kuo daugiau žmonių skaitytų, bet...

Jo, nenorėjau, kad pažįstami skaitytų. Bet dabar, vėliau, kai pagalvoji, makes no sense.

Ar tau pažįstami kažką sako dėl tavo kūrybos?

Ne, nes mano pažįstami neskaito. Kartais spaudimą šiokį tokį jaučiu, bet nei šilta nei šalta. Būna momentų, kad va blemba visi žinos, kad čia aš, bet tai koks skirtumas...

Nebūna tau taip, kad pažįstamas perskaito tavo tekstus ir ieško savęs arba tavęs juose?

Yra buvę, bet man atrodo, kad aš gyvenime dar neturiu tokios patirties, kad rašyčiau apie save. Žinoma, man atrodo, kad geriausi darbai ir ateina iš patirties, bet tos patirties greičiausiai man dar trūksta.

Tai manai, kad su laiku ir stipresnius tekstus rašysi, nes būsi daugiau patyrus?

Taip, ateity kažką tokio ir matau.

O kokią tu įsivaizduoji savo knygą?

Nežinau, žinok. Vienu metu galvojau, kad arba bus kažkas labai slemeriško, arba kažkokia poezija, arba tokia gryna, tiršta literatūra kaip kokio Irvingo. Arba varyčiau ant emocijos, bet taip trumpai, aiškiai, žinai, labai nuoširdžiai. Arba varyt taip labai kokybiškai. Tai, man atrodo, čia nuo situacijos priklausys.

Iš esmės blog’as yra mūsų platforma, kur galim daryt, ką norim. Iš pradžių tik rašėm, vėliau sugalvojom, kad norim interviu imt. Žodžiu, eksperimentuojam. Koks kitas tavo eksperimentas?

Yra dalykai, kurie mane įkvepia ir aš, savaime aišku, noriu daryti kažką panašaus. Tai, pavyzdžiui, mane labai įkvepia “Yra Racijos”, bet čia podcastas, o norint daryt podcast’ą, nežinau ar iškalbos man pakankamai užtektų. Beje, jie labai įdomiai viską daro, atrodo, kad klausai podcast’o, bet tuo pačiu tai yra ir meno kūrinys, yra kažkoks siužetas. Noriu kažko, kas būtų informatyvu, bet ir išjausta. Dar man labai patinka "Nyla" podcastas, nes iš esmės jie kalba apie aktualius dalykus. Bet žinai irgi, čia podcast'ai, reikėtų kažkaip pribręst. Iš esmės, norėtųsi daryti kažką reikšmingesnio, bet tada atrodo, kad turėčiau eiti į kitą platformą.

Jauti baimę, kai kuri?

Taip. Būna, kad atsisėdu, ir niekas nesirašo, atrodo, save apgaudinėji, nes koks čia rašymas, jei gali rašyt, kai yra tik tam tikras jausmas, konkreti emocija.

Kokią tau prasmę suteikia rašymas? Ir šiaip, ar viskas turi turėt prasmę?

Manau, kad ne. Jei darai kažką savo noru, tai visada turi prasmę.