vizijos

pirmu reisu

į tibetą

pas jurgą

šoksim į traukinį

pilną raudonų vienuolių

ir skurdo

pirmu reisu

nuo šambalos

į pakalnučių jūrą

šokinėsim

žiedų purslai

primins mūsų ašaras

su Godo šokinėsim

nuo šambalos

jurga

o kodėl

tu prisėdus

po kryžium

?

Kai trečią ryto netyčia išsprūstu iš savo kūno ir gerą valandos dalį plūduriuoju kažkur virš lovos nežinodama, kaip sugrįžti.

Kai žinau, jog šitų sakurų žiedai po trijų dienų nubyrės, tačiau visi suoliukai po medeliais tušti, ir suvokiu, jog prioritetus galima pasirinkti.

Emanueliui šalta šitaip sėdėti ant palangės. Anapus lango šaltis, o šiapus – bobų vasara. Sienos šildosi gelsvoje šviesoje, raudonos aksominės užuolaidos tykiai gedi savo jaunystės, o šaldytuvas tyliai knarkia. Ant jo jau keletą savaičių stovintis molinis vazonas savo augintinį vis dar pratina prie gyvenimo prietemoje.

Pakeliu Emanuelį nuo palangės ir paleidžiu laisvai kristi žemėn. Emanuelis sudūžta artėdamas prie savo mirties 9,8 m/s pagreičiu. Mėnulyje Emanuelio gyvenimas būtų trukęs ilgiau. Net Mėnulio per debesis nebesimato.

mano laikrodis

porą valandų išmušė

nemušk nemušk nemušk

mes prieš smurtą

mano laikrodis

kūkuoja žvirblio balsu

kukū kukū kukū

ir šiemet kišenės tuščios

mano laikrodis

kas sekundę uždūsta

vis tik tak ir tik tak

fugit hora, na žinoma

tu ateini.

mano laikrodis

nulipa nuo sienos

ir nusineša laiką

gryna fizika

vaikštau žemėlapiais

tik gatvės čia šlapios

Rūtą sutikau prišnerkštoj sovietmečio laikų daugiabučio laiptinėj pro langus spiginant rytinei saulės šviesai ir jos apšviestoms dulkėms lėtai gulant ant vandens ištroškusių pinigų medžių maloniai žalių lapelių.

Sėdėjo ant trečio laipto tarp ketvirto ir penkto aukštų ir, lyg niekas aplink neegzistuotų, be garso kažką murmėjo vos vos judindama lūpas ir pirštu ritmingai tuksendama į žalių, kadaise nuo sienos atsilupusių, tačiau niekieno taip ir nenukrapštytų dažų atplaišėlę.

Ketvirtas aukštas - pati vieta sušilti. Lauke spigino įspūdingas šaltis, tad mano užšalę keliai jau buvo spėję atitirpti. Ėjau iš nakties. Devintą valandą ryto visad lipdavau aukštyn, visad ranka nubraukdavau dulkes nuo piniguočių lapų, visad rakindavau duris.

Rakinau ir dabar, tik įsmeigęs akis į Rūtą.

- Nieko netrūksta? - mano žodžius pasitiko pažadinto žmogaus žvilgsnis, nors ir matėsi, kad mergina jau kurį laiką sapnavo atsimerkusi.

- Trūksta? - lūpos ir vėl sujudėjo, šįkart pavyko išgirsti jos balsą. Šiek tiek džeržgiantį, šiek tiek primenantį gruodą tyliomis žiemos naktimis, - Katiną pamečiau. Nee... nepamečiau, pats pabėgo, - susiraukė papurčiusi galvą ir suvokusi, kaip klajoja jos galvelė, - Tai joo, vakar, pro langą iššoko matyt. Toks baltas visiškai, be jokių ten dėmėlių, baikštus. Man sakė, kad matė, kaip čia įbėgo. Tai ir neradau visgi, - juodi ratilai po akimis švieste švietė namų trūkumą. Bemat supratau, kad jokio katino niekas vakar nepametė.

"Baimė - klaidingu keliu pasukusi vaizduotė."

"Kompulsyvus gėdos vengimas yra savižudybė."

Grindys virpa po kojomis. Stebiu nuo plikų medžio šakų atsiplešiantį varnų debesį. Tarsi veikiamos visuotinio difuzijos ar osmoso ar kosmoso reiškinio jos sklaidosi pilkų debesų fone, gyvas juodas plėmas po truputį blykšta ir plečiasi, galiausiai visiškai ištirpsta danguje. O Neries krantai visai neprimena Stockholmo. Anaiptol – čia jie tokie kuklūs, švelnūs ir apsipūkavę žalsva žole ar balandžių plunksnomis... Taikūs leidžiasi plaunami nešvaraus ir dvokiančio upės vandens.

Lauke saulė nešviečia. Suvokiu, kad jau turbūt greitu metu ir nebešvies. Pilka pilka pilka, pilki debesys, žili senės plaukai, virš Vilniaus tvyro rūkas. Troleibusas blaškosi vidury tos pilkumos iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, o ypač smagiai prie sankryžų – vis pirmyn ir atgal.

14:41

Aš išties neįsivaizduoju, kaip tai nutinka.

Priėjusi prie knygų lentynos rinkausi iš dviejų identiškų mažų, į delną telpančių tamsiai mėlynų naujojo testamento leidimų. Nusiraminimui prieš miegą. Viena iš alternatyvų Bhagavad-Gitai arba Ištremtajam Tibetui, viena rečiausiai vartomų knygų namuose.

Atžagaria ranka čiupau pirmą pasitaikiusią, ir apsidžiaugiau išvydus, jog išsirinkau senesnę, lentynoje dulkėjusią nuo pat vaikystės, kai knygas dar laikydavau stalčiuose.

Nepamenu, kaip, kada ir kodėl pieštuku įrašiau tas citatas paskutiniuose tuščiuose puslapiuose, kuriuos užtikau netyčia, apžiūrinėdama viršelio būklę: „Stebuklai neįžiebia tikėjimo – tikri stebuklai nesukuria staiga tikėjimo iš nieko; jau turi tikėti, kad patikėtum stebuklu.“

Kažin, kieno tai žodžiai.

Kas juos ten įrašė? Raštas mano. Bet jei nieko nepamenu, kaip galiu tai įvardyti savimi?

Šiandien mane ištinka vasara. Baisingas karštis, limpantis prie kūno tarsi medus, troškus oras, įstrigęs tarp gelsvų sienų ir akį verianti žaluma, prie kurios taip pripratau, jog net nutuokiu, kad nesigailėsiu rudeniui atėjus ir jai nuspendus mirti.